Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Rugpjūčio 31-ąją sukako 15 metų, kuomet Lietuva išgirdo apie tragediją Juodojoje jūroje. Nuskendęs kruizinis laivas "Admirolas Nachimovas" tąsyk nusinešė ir ne vieno lietuvio gyvybę. Ypač skaudžiai ši nelaimė palietė viešviliškių Milkaičių šeimą. Išlydėję kelionėn savo dukras Dalę ir Vilę, Vincutė ir sunkiai sergantis vyras Antanas jų sulaukė metaliniuose karstuose. Po kiek laiko nepakeliamas skausmas šiek tiek nurimo, tačiau neilgam. Ši tragedija buvo tiktai kitų nelaimių virtinės pradžia.
Nepaprastai žvali, maloniai su visais bendraujanti ir įdomi pašnekovė Vincutė Milkaitienė visai nepanaši į gyvenimo negandų ar gilios senatvės prispaustą senutę. Nors Vincutė skaičiuoja jau septyniasdešimt aštuntuosius savo gyvenimo metus, energijos ir veiklumo jai gali pavydėti ne viena net keliasdešimčia metų jaunesnė moteris. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šiai moteriai galima pavydėti. Išgyventi tiek nelaimių ir nepalūžti gali ne kiekvienas.
Sunki gyvenimo pradžia
Jurbarke gimusi ir užaugusi Vincutė labai anksti tapo našlaite. Būdama devynerių metų neteko motinos, o kiek vėliau mirė ir tėvas. Vaikystę, o vėliau ir ne vienerius pražydusios jaunystės metus teko praleisti tarp svetimų žmonių. Laimė, jog daugelis svetimųjų buvo labai geri ir nuoširdūs žmonės, padėję Vincutei pačiais sunkiausiais gyvenimo metais. Nors ji baigė tik tris gimnazijos skyrius, tačiau mokytoja, pas kurią gyveno ir šeimininkavo, sudarė galimybę išmokti siūti. Šis amatas vėliau Vincutei davė daug naudos. Po kiek laiko ji susipažino su trejais metais vyresniu panašaus likimo Antanu (jis taip pat anksti tapo našlaičiu). Draugystė baigėsi vestuvėmis. Jaunavedžiai apsigyveno Smalininkuose. Tuomet vyras dirbo vaikų namuose vairuotoju. Po kelerių metų jiedu persikėlė į Viešvilę, mat vaikų namų direktorius, perėjęs dirbti į šiame miestelyje įsikūrusią vaikų globos įstaigą, pakvietė čia dirbti ir Antaną. Nuo to laiko Vincutė iš Viešvilės nebuvo išsikėlusi.
Dukros pamėgo keliones
1952-aisiais Milkaičių namuose ėmė krykštauti pirmasis kūdikis - dukra Dalė. Dar po trejų metų gandras į šiuos namus atnešė antrą dukrą, kuriai tėvai davė Vilės vardą. Darni, puikiai sutarianti šeima gyveno linksmai ir įdomiai. Jie visi labai mėgo keliauti, tad nenuostabu, jog išvažinėjo visą tuometinę Tarybų Sąjungą, aplankė pačias įdomiausias vietas. Kelionių nuotaikomis užsikrėtė ir dukros. Vis dėlto Vincutės pakeleive dažniau tapdavo vyresnioji dukra. Baigusi proftechninę mokyklą Vilė įsidarbino Kauno medvilnės kombinate, todėl atsakingos meistrės pareigos neleisdavo jai išvažiuoti kelionėn kada panorėjus. Kai šeimą užgriuvo nelaimė - insultas ligos patalan paguldė Antaną, Vincutė nedrįsdavo ilgesniam laikui palikti sergančio vyro, todėl kelionėn dukteris išleisdavo vienas.
Paskutinis atsisveikinimas
- Visada jas išleisdavau ramia širdimi, - dalindamasi skaudžiais prisiminimais kalbėjo moteris. - Ir tą kelionę laivu po Juodąją jūrą dukros išsirinko pačios. Tiesa, tąsyk nedaug trūko, kad kartu būčiau iškeliavusi ir aš, bet kai reikėjo galutinai apsispręsti, supratau, jog vieno vyro palikti negaliu. Juk jis gulėjo paralyžiuotas jau 10 metų. Dalė tuo metu dirbo Jurbarke, statybos valdyboje, inžiniere, ten turėjo butą, tačiau gyveno kartu su mumis. Kiek rečiau namuose pasirodydavo Vilė, kuri gyveno ir dirbo Kaune. Prieš kelionę ėmiau jausti kažkokį keistą nerimą. Paskutinėmis akimirkomis buvau pasiruošusi jas atkalbėti, netgi mintyse pažadėjau grąžinti už kelionę sumokėtus pinigus, tačiau neišdrįsau. Abi dukros buvo labai darbščios, daug padėdavo, todėl nesinorėjo atimti iš jų kelionės džiaugsmo. Ir dabar prisimenu, kaip palydėjau Dalę iki kryžkelės (Vilė jos laukė Kaune), atsisveikinau, tačiau negalėjau net numanyti, jog matau ją gyvą paskutinį kartą...
Dukros grįžo metaliniuose karstuose
Skaudžios netekties palaužta moteris ir dabar prisimena, jog tolimon kelionėn dukros išvyko savaitės pabaigoje, o jau pirmadienį Viešvilėje pasklido šiurpą keliančios žinios apie tragediją Juodojoje jūroje. Kad paskendo abi dukros, Vincutė sužinojo iš aplinkinių, ką tik grįžusi iš Jurbarko kapinių, kur tvarkė artimųjų kapus. Moteris puolė prie televizoriaus, pati savo akimis matė vaizdus iš nelaimės vietos, tačiau niekaip negalėjo patikėti, jog likimas iš jos atėmė du pačius brangiausius žmones. Vincutė žinojo, jog Dalė mokėjo gerai plaukti, todėl vis vylėsi, jog bent ji išsigelbėjo. Nors ir buvo skelbiama, kad nuskendo trys iš Jurbarko rajono išvykusios moterys, tačiau jų pavardžių niekas nenurodė. Viena iš Milkaityčių draugių, Viešvilės vidurinės mokyklos mokytoja Irena (dabar ji šios mokyklos direktorė), neįvardijusi tikrojo savo kelionės tikslo, išvyko atpažinti žuvusiųjų kūnų. Skausmo palaužtai draugių motinai ji sakė važiuojanti tik šiaip sau pasižiūrėti, įsitikinti, kas iš tikrųjų ten atsitiko. Paskui išaušo diena, kai į Milkaičių namus atvažiavo apylinkės pirmininkas, o kartu su juo ir gydytoja. Pastaroji tuoj pat paaiškino norinti pasižiūrėti, kaip laikosi Antanas. Deja, iškart supratusi šio apsilankymo esmę, Vincutė paprašė suleisti jai vaistų. Pasakiusi, jog girdėjo, kad nuskendo jos dukterys, Vincutė palengvino padėtį sunkią pareigą turėjusiems atlikti (patvirtinti baisią žinią) valdžios pareigūnui bei medikei.
Apie savo dukrų žūtį Vincutė kalba ramiai. Metaliniuose karstuose parvežtus Dalės bei Vilės kūnus buvo leista atidengti. Į 34 metų Dalės bei 31 metų jos sesers Vilės laidotuves susirinko minios žmonių. Atsisveikinti su beprasmiškos mirties aukomis atvyko ne tik jų draugai, bendradarbiai, giminės, kaimynai. Dviejų jaunų moterų gedėjo visa Viešvilė.
Stiprybė padėjo išgyventi
- Kaip išgyvenau tas akimirkas - sunku suvokti, - ramiai prisimena Vincutė Milkaitienė. - Ši tragedija manęs nepajėgė palaužti, tiesiog aš pati visomis išgalėmis stengiausi nepasiduoti. Jaučiau didžiulę dukrų draugų, kaimynų paramą ir užuojautą. O paskui... Laikas gydo žaizdas, nors visiškai jų niekada neužgydys. Deja, vyras po dukrų laidotuvių nyko tiesiog akyse. Ši baisi netektis greitai trumpino jo gyvenimą...
Trečioji netektis
Po poros metų Vincutė išvažiavo paviešėti pas seserį į Kanadą. Deja, čia ištvėrė nepilną mėnesį - tiesiog negalėjo ilgiau būti ne vien todėl, kad namuose laukė ligonis, bet ir dėl to, kad šis kraštas jai pasirodė visiškai svetimas ir nemielas. Lietuva traukė lyg magnetas. Praėjus lygiai trejiems metams po dukrų žūties, paskutinėn kelionėn teko palydėti ir Antaną. Vincutė liko visiškai viena. Moteris nevilčiai nepasidavė - iš pradžių bandė megzti, tačiau tai negelbėjo. Gilus, rėžiantis skausmas nepaliko ramybėje. Tada ji puolė prie knygų. Jas skaitydavo naktimis, nes vis tiek negalėdavo užmigti. Keisčiausia, jog nejautė jokio nuovargio.
Nelaimes ženklina magiškas skaičius
Po vyro mirties praėjus trejiems metams Vincutę vėl aplankė nelaimė - mirė vienintelė sesuo. Atrodė, jog magiškas skaičius - trejetas - ima ją persekioti lyg mirties šešėlis. Keista, bet taip ir buvo. Kas galėjo užtemdyti skaudžiai nukentėjusios moters padangę praėjus dar trejiems metams? Tačiau šįkart mirtis aplenkė - gal todėl, kad visi artimieji jau buvo apraudoti. Dabar atsliūkino kita nelaimė - gaisras. Kaip ir visos ankstesnės nelaimės, tai atsitiko vasarą. Netikėtai įsiplieskusi ugnis visiškai nuniokojo namą, kuriame, be Vincutės, gyveno dar dvi šeimos.
- Netekau beveik visko, ką turėjau, - nelinksmais prisiminimais dalijosi moteris. - Šį pastatą reikėjo atstatyti iš naujo. Be to, sudegė dauguma baldų, dokumentai, pinigai... Ir vėl pagalbon atskubėjo žmonės. Solidžią paramą suteikė mirusios sesers vyras iš Kanados, parėmė kaimynai, vėl tie patys dukrų draugai ir viešviliškiai.
- Ši nelaimė, palyginus su ankstesnėmis, man pasirodė visiškai menka. Visąlaik nepaliko mintis, jog susitvarkysiu, atsistatysiu, susikursiu gyvenimą iš naujo. Niekada neverkiau, nes maniau, kad taip turėjo būti. Ir visiškai negalvojau, kad tai Dievo bausmė - tiesiog tai, kas skirta, žmogus turi išgyventi ir iškentėti.
Darbas - didžiausia paguoda
Vincutei iki šiol didžiausią nusiraminimą ir džiaugsmą teikia darbas. Ji tvirtina, jog tiek, kiek dirba dabar, dar niekad nėra dirbusi. Beveik visą dieną moteris praleidžia Viešvilės bažnytėlėje. Ją tvarko, prižiūri. Ir mūsų pokalbio dieną Vincutę suradome po remonto darbų bevalančią šios viešviliškiams šventos vietos patalpas.
- Labai smagu čia dirbti, - šypsodamasi savo mintimis dalijosi šio straipsnio herojė. - Beveik kasdien čia ateinu. Būtų nuobodu sėdėti rankas sudėjus. Nemėgstu, kai kiti dejuoja, savo ligomis skundžiasi, ir pati taip nedarau. Vis dar skaitau knygas, net ir žiemą nesėdžiu namuose - kasdien einu pasivaikščioti. Labai vertinu švarą, tvarką - mano namuose viskas turi blizgėti.
Nepaprastai gražiai sutvarkytas Vincutės namų kiemas - žalia veja, krūmai, gausybė gėlių - tiktai patvirtina, jog iš tiesų čia gyvena labai darbšti ir tvarkinga šeimininkė. Ir nors gyvenimas ant jos pečių užkrovė nepaprastai sunkią naštą, sugniuždyti nepajėgė.
