Irena ZUBRICKIENĖ
Praėjusių metų gegužės viduryje marijampoliečių Salomėjos ir Algimanto Matukaičių šeima netikėtai neteko savo devyniolikmečio sūnaus Mindaugo, kuris, atlikdamas privalomąją karinę tarnybą ir budėdamas stebėjimo bokštelyje, nusišovė vieninteliu automato "Kalašnikov" šūviu. Įvykio liudininkų nėra, nes postuose sargybiniai budi po vieną. Mindaugas, turėjęs vos mėnesį tarnybos kariuomenėje patirties, saugojo Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją - buvo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Vidaus tarnybos antrojo pulko ketvirtosios kuopos eilinis. "Savižudybė", - tokią išvadą padarė įvykį tyrę Vilniaus miesto teisėsaugininkai. Jaunuolio tėvai iki šiol negali susitaikyti su tokia sūnaus gyvenimo baigtimi - esą Mindaugas neturėjęs jokių rimtų problemų. O jeigu jų atsirado, tai tik tarnyboje - įsitikinęs žuvusio vaikino tėvas. Algimantas Matukaitis mano, kad ir šiandien sūnus būtų gyvas, jeigu ne kariuomenė, tad ar valstybė neturėtų bent paminklu amžinojo poilsio vietoje pagerbti žuvusio eilinio atminimo?
Juokavo saugosiąs "Henytę"
Marijampolės žemės ūkio mokyklą baigęs ir kalvio-suvirintojo specialybę įgijęs Mindaugas privalomos karinės tarnybos nesibaidė - bent taip mano vaikino tėvai, brolis, su kuriuo Mindaugas labai artimai bendravo, draugai ir vaikiną mokę pedagogai. Tėvas sako, kad sūnui buvo visai tas pat, į kokį dalinį pateks. Po medicinos komisijos pateiktų išvadų sužinojęs, jog tarnaus VRM Vidaus tarnybos kuopoje, Mindaugas su namiškiais netgi juokavo - pasaugosiąs "Henytę" (žinomą nuteistą kaunietį Henriką Daktarą). "Prieškareivinėmis" sūnaus nuotaikomis itin džiaugėsi jo motina: jeigu Mindaugas patenkintas, tai ir jai būsią lengviau tuos metus.
Apie jokias problemas ar pasikeitusias nuotaikas namiškiai negirdėjo ir kai Mindaugas jau paragavus kareiviškos košės. Dar iki priesaikos, kol kareivėlis prie būsimos tarnybos pratinosi Rukloje esančiame mokomajame pulke, vadinamajame karantine, Matukaičiai bene po tris kartus per pirmąsias savaites sulaukdavo namų pasiilgusio Mindaugo skambučio. Nuotaikos būdavusios vienodai geros.
Nusišovė netrukus po priesaikos
Gegužės 5 dieną Algimantas Matukaitis aplankė pradėjusį tarnauti sūnų - stebėjo iškilmingą karių priesaiką ir matė, kaip ant bene pirmojo vyriškumo mokyklos laiptelio stovėjo jo Mindaugas. Tuokart tėvas net nenujautė, kad abiejų kelionė iš Vilniaus į Marijampolę, kai jau "įšventintas" karys gavo kelias dienas atostogų, buvo paskutinė proga tėvui ir sūnui ilgėliau pabendrauti niekieno netrukdomiems.
- Pats esu tarnavęs ir žinau, kas vykdavo kariuomenėje - patyčios, muštras, pažeminimai, "diedovščina", kai jaunikliai verčiami tiesiogine prasme tarnauti "seniams", - pasakojo A. Matukaitis. - Todėl visą kelią iš Vilniaus tardžiau Mindaugą, ar kas nors panašiai nevyksta dabar. Jis tikino, kad ne. Sūnus tik pasibėdojo, kad reikės daug rašyti. Taip pat užsiminė jau ne kartą laikęs šautuvą rankose. Tuomet man nė viena mūsų pokalbio detalė nebuvo nei reikšminga, nei paslaptinga ar juo labiau verčianti sunerimti.
Visos namuose Mindaugo praleistos dienos namiškiams jokių įtarimų nesukėlė. Vaikinas laiką leido su broliu ir su draugais. Gegužės 9-osios rytą tėvas sūnų palydėjo iki autobusų stoties ir atsisveikindamas įprastai pasakė - susiskambinsią. Įdavė Mindaugui naują taksofono kortelę. Deja, Mindaugo balso namiškiai neišgirdo nei tą, nei kitą, nei trečią vakarą. Kiek sutrikę Matukaičiai jau ruošėsi po savaitgalio apsilankyti Marijampolės karo prievolės skyriuje ir pasiteirauti apie sūnų, tačiau sekmadienį, gegužės 14-ąją, žinia apie Mindaugą buvo gauta. Pati liūdniausia ir nelaukiamiausia, kokia tik galėtų būti - sūnus žuvo eidamas pareigas. Pulko vadai pranešė, kad vaikinas nusišovė - be gyvybės ženklų buvo rastas sargybos bokštelyje.
Žūties tyrimas pasėjo dvejonių
Įvykį pradėjusioje tirti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje A. Matukaitis lankėsi ne kartą. Žmogui iš provincijos pasirodė, kad jo sūnaus žūties aplinkybes tyrę pareigūnai buvo pernelyg abejingi ir visai nekruopštūs - pradėjo vienas, toliau dėl vasaros atostogų tęsė kitas, o apie tyrimo baigtį apskritai niekas neinformavo. A. Matukaitis sako, kad buvo žadama jį, kaip žuvusiojo tėvą, apklausti - galbūt ieškoti namuose, šeimoje neva tūnojusių problemų, pastūmėjusių jaunuolį į savižudybę. Pareigūnai tikino netrukus pasikviesią A. Matukaitį į Vilnių arba įpareigosią savo kolegas marijampoliečius jį apklausti, tačiau gedintys tėvai iki šiol nesulaukė nei skambučio, nei "gyvo" pareigūno, nei pranešimo, koks galutinis tyrimo sprendimas priimtas. Ir apskritai - ar jis priimtas. Tuo pasidomėjusiai korespondentei įvykį tyręs vilnietis prokuroras A. Radišauskas sakė:
- Dėl Mindaugo Matukaičio mirties buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, nes iš karto buvo aišku, jog tai savižudybė. Vaikino tėvui apie tai sakiau, kai jis lankėsi prokuratūroje. Gal žmogus nesuprato - man suvokiamas jo skausmas. Gal ir galėjome pranešti jam raštu... Net nežinau, ką dabar sakyti. ("Akistatos" žiniomis, apie tyrimo baigtį informuoti oficialiai, raštu, buvo privaloma.)
Mintys apie tragišką sūnaus pasirinkimą A. Matukaičiui iki šiol neduoda ramybės. Tėvo manymu, jeigu sūnus buvo kankinamas namų problemų, galėjo iš gyvenimo pasitraukti anksčiau, kai dar netarnavo. Betgi jis ruošėsi gyventi - džiaugsmingai ir dosniai prisipirko kanceliarinių priemonių, reikalingų tarnyboje, planavo laiką po armijos - turįs vairuotojo teises, eisiąs ūkininkauti į kaimą.
Ar ne per anksti įduodamas ginklas?
Sūnaus netekę Matukaičiai, nors savo galutinį žodį jau tarė įvykį tyrę pareigūnai, ir šiandien labiau linkę tikėti, jog Mindaugas tapo nelaimingo atsitikimo kariuomenėje auka - galbūt vartaliojo ar krapštinėjo ginklą, kuriuo naudotis per vieną mėnesį buvo vos vos pramokęs. Ar ne per greitai naujokui į rankas įduodamas ginklas, dabar svarsto kitiems tėvams panašios tragedijos nelinkintys Matukaičiai. Juk devyniolikmečiai jaunuoliai - dažnai nesubrendę ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Visai realu, kad jie dar baiminasi po vieną eiti į sargybą trims valandoms, ypač naktį (Mindaugas nusišovė apie pusę trijų nakties, kai jam buvo belikę budėti ne daugiau kaip dvidešimt minučių), galbūt kankinasi įsivaizduodami, kad tamsoje teks šauti į bėgantį nuteistąjį, su niekuo net nepasitarus. Ar tokioje tarnyboje nebūtų tinkamesni jau subrendę kareiviai?
Kalbama, kad tik dabar, kai, statistikos duomenimis, vien per praėjusius metus Lietuvos kariuomenėje nusižudė trys kareiviai (dar dešimt mirė nuo paūmėjusių ligų arba žuvo tragiškomis aplinkybėmis), "į madą atėjo" būtinas šauktinio išsamus pokalbis su psichologu ir nuolatinis šio specialisto dėmesys jau tarnyboje. Gal dabar sumažės mįslingų tragedijų?
Mirties mįslė liks neįminta
- Man skaudžiausia, kad sūnaus mirties mįslė taip ir liks neįminta: kariuomenė ir prokuratūra ją "nuleido" mūsų šeimai, o mes manome, kad tragediją prišaukė tarnyba, - nesusitaiko su esama padėtimi A. Matukaitis, dėl to kankinamas tarsi dvigubo skausmo. - Žinau, kad armija moka saugoti savo paslaptis - visaip gina savo mundurą. Nebent po kiek laiko koks buvęs Mindaugo tarnybos draugas prasikalbėtų.
Pasak paties, paaukojęs Lietuvai vieną sūnų, A. Matukaitis kategoriškai atsisako leisti į tarnybą kitą - likusį vienintelį septyniolikmetį Dainių. Net jei už tai ir gresia baudžiamoji atsakomybė. Marijampolės karo prievolės skyriaus vadovų teigimu, Dainiaus likimas - šauktinių komisijos rankose. Vaikiną atleisti nuo tarnybos vien dėl to, kad kariuomenėje žuvo jo brolis, įstatymas nenumato (atleidžiama tik dėl sveikatos ir dėl religinių įsitikinimų).
Išeitų, kad Matukaičių žaizda dar ne kartą bus atkrapštoma. Dar ne viena šeima, auginanti sūnus, kariuomenės tolinsis kaip šaknis giliai įleidusio baubo, o ne vyriškumo mokyklos.
