Sigitas Stasaitis
Prieš kelerius metus Lietuva garsėjo ne tik kaip krepšinio valstybė, bet ir šalis, kurioje galima nebrangiai nusipirkti geros kokybės pavažinėtą automobilį. Mūsų šalyje veikė didžiausi Rytų Europos automobilių turgūs, iš kurių vien į Rusiją išriedėdavo po keliasdešimt tūkstančių automobilių per metus.
Ši publikacija - ne tik apie tai, kokiomis gudrybėmis tai pavyko mažutei, savo automobilių pramonės neturinčiai valstybei, bet ir apie artėjančias permainas. Dvi ekonomines krizes ištvėrę Lietuvos automobilių turgūs trečiosios nebepakels. Augančios išlaidos bei... mobilieji telefonai lėmė, kad automobilių turgūs virsta mašinų pardavimo aikštelėmis.
Automobilis - geidžiamiausia prekė
Lietuvos vyrų aistra automobiliams išryškėjo dar sovietmečiu. Lietuvos lenktynininkai garsėjo Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų, kartingų ir automobilių sporto klubuose netilpo visi norintieji.
Tačiau nors tuomet didžiausios pasaulio šalies vadovai žadėjo greitą komunizmo pergalę, bet pramonė niekaip nepajėgė prigaminti lengvųjų automobilių. Ką ten automobilių - didžiausia ekonomika nepajėgė visų sočiai pamaitinti ir aprengti. Tad pačios geidžiamiausios prabangos prekės - lengvieji automobiliai - Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo laisvai parduodami, o turguose jie neretai kainavo brangiau už butą. Lietuvos apsukruoliai, tuomet apšaukiami spekuliantais ir už tai sodinami, verslo pagrindus gavo "plačiosios tėvynės" turguose supirkdami lengvuosius automobilius ir parvažiavę perparduodami juos mūsų tautiečiams.
Tad kai atgavusi nepriklausomybę ir ištvėrusi Maskvos ekonominę blokadą Lietuva įsivedė litą, šimtai tautiečių metėsi prekiauti pavažinėtais automobiliais. Kodėl gi ne, jei po turgus trynėsi būriai keistuolių, pasiruošusių už 10-15 metų parūdijusią "Opel Asconą" pakloti tiek, kiek kainavo naujas rusiškas "Žiguli" devintukas?
Avarija - ir nuostolis, ir pelnas
Pirmuosius mėnesius pavažinėtų automobilių verslo pradininkai labai vargo ir rizikavo. Traukiniu nusibeldę į Vokietiją, iš taupumo pernakvoję kur pakliuvę, tokie pagal vietinį skelbimų laikraštį nupirkdavo po pavažinėtą automobilį ir patys parvairuodavo į Lietuvą. Tėvynėje turguose vakarietiškų blizgučių išsiilgę pirkėjai siūlomas mašinas čiupdavo stumdydamiesi. Kaina - tiek dolerių, kiek Vokietijoje automobilis kainavo beveik dvigubai pigesnių markių. Per mėnesį viena dvi kelionės, ir komersanto kišenėje šiugžda tiems laikams fantastiškas 1-2 tūkstančių JAV dolerių pelnas.
Sumanesnieji prekiautojai labai greitai susigaudė, kaip kelis kartus padidinti verslo našumą bei pelną. Į Vokietiją pradėta dardėti ne po vieną, o susimetus keliese, pavyzdžiui, mikroautobusu. Nuvykę vyrai pirkdavo nebe po vieną, o po kelis, bet svarbiausia - tik avarijas patyrusias mašinas. Dėl brangių remonto paslaugų Vakaruose sudaužytas mašinas galima supirkti pusvelčiui. Tačiau su avariją patyrusiu automobiliu neparvažiuosi. Ir nereikia - adresai, kur stovi gabenti paruoštos prekės, perduodami į Lietuvą. Mašinas pradėjo parvežti iki tol Lietuvoje neregėtų sunkvežimių - autovežių - vairuotojai. Atlygis už 4-5 parų trukmės reisą - 800 litų. Tiek, kiek mokytojas gaudavo per mėnesį.
Lietuviškos remonto technologijos
Trečiaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje įsisuko tikra avarijas patyrusių automobilių verslo industrija, kurioje, kalbama, triūsė penktadalis Lietuvos vyrų. Vieni nuolat zujo Vokietijoje, Olandijoje ar Prancūzijoje supirkdami sudaužytus automobilius. Kiti juos autovežiais bogindavo į Lietuvą. Treti tiesindavo avarijų metu sulamdytus šonus, virindavo suskaldytus bamperius. Kokybė - nesvarbu, svarbiau, kad "dužena" kuo mažesnėmis išlaidomis atgautų nepriekaištingą prekinę išvaizdą ir vėl galėtų važiuoti.
Iki šiol pasaulio inžinieriai žinojo, kad kiaurai prarūdijusį mašinos sparną būtina šveisti, užlopyti suvirinimo aparatu, glaistyti, vėl šveisti, gruntuoti, pašiaušti ir nudažyti. Lietuvos auksarankiai išmąstė, jog skylę užtenka užklijuoti... plastilinu arba popierium ir užpurkšti dažais. Iki Maskvos tikrai laikys, o toliau - ne mūsų reikalas. Pasaulio inžinieriai neabejoja, jog sudilusius variklio stūmoklių žiedus galima pakeisti tik atliekant kapitalinį motoro remontą. Lietuvos auksarankiai žino, kokio tepalą tirštinančio priedo reikia įvarvinti į variklio alyvą, kad mašina galėtų nuvažiuoti 1-2 tūkstančius kilometrų. Apie atsuktus mašinos ridą rodančius spidometrus žino net vaikai. Rusai interneto forumuose mūsiškius keikė net susiriesdami, tačiau... mašinas Lietuvos turguose pirko ir daugiau prašė dėl gerų kainų.
Didžioji verslo dalis - šešėlyje
Tiesa, užmiršome paminėti dar vieną keliasdešimties tūkstančių smulkiųjų verslininkų armiją - perpardavėjus. Dažniau rusišku žodžiu "perekupas" praminti automobilių prekeivos patys nevažinėjo į Vakarų Europą. Jų biznio teritorija - Lietuvos turguose. Jie čia slankiodavo dar prieš aušrą, o vos pamatę atriedantį autovežį, "perekupai" ant jo puldavo kaip išbadėję vilkai.
Pačiupę po mašiną, perpardavėjai patys organizuodavo, kad ji būtų kuo pigiau ir greičiau servisėlyje suremontuota, patys iš automobilių sąvartyno parūpindavo reikiamų detalių ir nublizginę prekę patys pardavinėdavo turguose.
Kol ekonomika augo, niekam nerūpėjo, kad didžioji viso dalis šio verslo - šešėlinė. Pirkdamas iš perpardavėjo mašiną akylesnis pilietis pastebėdavo, jog sąskaitoje faktūroje, išrašytoje velniai žino kur esančios įmonės vardu, nurodyta ženkliai sumažinta prekės kaina. Kas iš tikro automobilį kažkur Hamburge ar Lione surado, nupirko, parvežė, suremontavo ir sulaukė turguje pirkėjo - likdavo paslaptis. Tačiau dėl to, kad visa ši verslo grandinė nemokėdama mokesčių slėpėsi šešėlyje, automobilių kainos buvo labai patrauklios.
Prieš dešimtmetį - aukso amžius
Maždaug prieš dešimtmetį Lietuvos automobilių verslui buvo atėjęs aukso amžius. Tūkstančiai suremontuotų lengvųjų automobilių nebetilpdavo Gariūnų, Kauno, Marijampolės, Utenos, Klaipėdos, Radviliškio, Rietavo turguose. O kur dar mašinų turgeliai prie visų didesnių šalies miestų. Neturinti nė vienos automobilių gamyklos Lietuva Rusijai per metus tiekė iki 50 000 lengvųjų mašinų, dar kone pusę tiek nupirkdavo lietuviai, latviai ir baltarusiai.
Nepasidalindami pelnais kivirčijosi turgus administruojantys verslininkai Marijampolėje, Kaune, Klaipėdoje. Automobilių pardavėjai į turgus buvo viliojami nuolaidomis, koncertais ir net nuogomis šokėjomis! Kariaujant dėl pardavėjų būta grasinimų bei susišaudymų, tikras karas buvo įsiplieskęs tarp dviejų šalia buvusių Radviliškio mašinų turgų.
Patenkinti mašinų pardavėjai kas rytą keliaudavo vis į kitą turgų. Turėdami darbo džiaugėsi ir tūkstančiai automobilių remontuotojų, "perekupų", vairuotojų, tiekėjų, vadybininkų, mašinų sąvartynų darbininkų, pagaliau kavinių darbuotojų bei kambarių nuomotojų iš užsienio atvykėliams pirkėjams. Džiaugėsi net mūsų banditai, retkarčiais apiplėšdami atvykėlius komersantus.
Trijų krizių virtinė
1998 metų rugpjūtį automobilių verslą ištiko pirmasis rimtas išbandymas - ekonomikos krizė Rusijoje.
"Lietuvos ekonomikai ji neatsilieps", - nutaisę dirbtines šypsenas įtikinėjo mūsų aukščiausi politikai bei valdininkai. Teisybė, jiems neatsiliepė, bet automobilių verslui Rusijos krizė smogė labai skaudžiai. Prekybos apyvarta smuko per pusę, dalis smulkesnių perpardavėjų bankrutavo.
Po 2000-ųjų pirkėjai iš Rusijos sugrįžo į Lietuvą, bet nebe taip gausiai. Tačiau vos per porą metų rinka ėmė atsigauti, ir vėl nelaimė - gindama savo automobilių gamyklas nuo pavažinėtų vakarietiškų mašinų, Rusija pastarosioms įvedė drakoniškus muito mokesčius.
Kantriai dvi krizes iškentę mūsiškiai prieš porą metų sulaukė pirkėjų bangos iš buvusių sovietinių Azijos respublikų: Kazachijos, Uzbekijos ir net Tadžikijos. Atrodė, verslas vėl atsigauna, bet... Šį pavasarį lyg vėjas nupūtė ir azijiečius. Mažiau žinias sekantys prekiautojai tiki, kad taip įvyko Lietuvai įstojus į Europos sąjungos Šengeno erdvę ir žiauriai pabrangus Europos sąjungos vizoms. Tačiau tikroji priežastis - Azijos respublikas ėmė krėsti ekonomikos krizė. Ten ženkliai smuko žmonių pajamos ir vartojimas, o skolintis vakarietiškai mašinai banke tapo pernelyg brangu.
Virš ekonomikos - audros debesys
Lietuvos ekonomistai ir bankininkai nebeslepia, jog naujausios trigubos pasaulinės krizės (JAV ekonomikos, dolerio nuosmukio bei naftos kainų augimo) padarinių rudeniop neišvengsime ir Lietuvoje. Tačiau mūsų automobilių turgūs krizę jaučia jau šiandien. Kaip Afrikoje pajutę nusilpusį gyvūną virš jo ima sukti ratus maitvanagiai grifai, taip prieš ekonominę krizę visada ima aktyviai siausti mokesčių inspektoriai. Šią vasarą jie pradėjo aktyviai čiupti šešėlyje dirbančius "perekupus". Rudenį šalies biudžete žiojės didžiulės skylės, todėl mokesčių inspektoriai bus tik dar aršesni.
Tačiau ką tie tikrintojai benučiups, kai prekyba turguose merdi? Lietuviai mašinų nebeperka, nes kainos auga greičiau už algas, o šalies rinka senomis "geldomis" prisisotinusi. Pirkėjų iš Rusijos - katino ašaros, jie dabar labai išrankūs. Sukalbamesnių kazachų, tadžikų - beveik visai nebematyti. Tiesa, išsirinkti automobilių pradėjo atvažiuoti latviai, estai ir net lenkai, tačiau jų tikrai per mažai, kad prekyba atgytų.
Turgūs virsta aikštelėmis
Nors ketvirtadieniais Radviliškio turguje dar šiek tiek prekiaujama automobiliais, dabar čia traktorių verslas. Sunyko net didžiausiu Rytų Europoje vadintas Marijampolės automobilių turgus. Aikštelėmis turgūs virtę ir Gariūnuose, Klaipėdoje. Vienintelis krizės akivaizdoje dar spardosi Kauno mašinų turgus. Tačiau nors jame savaitėmis pirkėjų laukia tūkstančiai automobilių, apyvarta vargana, komersantų nuotaikos slogios. Dauguma jų neslepia vasarą nebevažiuojantys į Vakarus, o išpardavę automobilių likučius eisiantys atostogų ir rudeniop žiūrėsią, ką daryti toliau.
Verslininkams nebeapsimoka, kaip anksčiau, parduodamų mašinų kasdien boginti vis į kitus Lietuvos turgus - šiandien tai jau per brangu. Dalis prekybos persikėlė į internetą, kur skelbime - tai labai svarbu - galima įdėti ir prekės nuotraukas. Kitą rinkos dalį atkando... mobilaus ryšio telefonai ir naujai dygstančios mašinų pardavimo aikštelės. Šiandien pardavėjai neberymo turguje prie savo mašinos, kalbindami kiekvieną praeivį. Automobiliai savaitėmis paliekami turguose ar pardavimo aikštelėse. Už priekinio stiklo užkišamas lapas, kuriame surašyti prekės privalumai, kaina ir mobilaus telefono numeris. Susidomėjai? Paskambink, pardavėjas atvažiuos, atrakinęs aprodys prekę, pasiderėsite.
Tegul po metų dvejų litras benzino kainuos 6-8 litus. Te mokesčių inspektoriai "užlauš" paskutinius šešėlyje lindinčius "perekupus". Tačiau lietuviai dar gerą dešimtmetį pirks ne naujas, o pavažinėtas mašinas, o remonto dirbtuvių auksarankių pigių paslaugų Europai tikrai reikės.
S. Stasaičio nuotr.
(Radvilisk) Neseniai Radviliškyje klestėjo didžiausias Šiaurės Lietuvoje mašinų turgus. Šiandien čia - kelios automobilių pardavimo aikštelės ir traktorių
(Turgus) Šiandieninė realybė: iškaboje rašoma, kad tai automobilių turgus, bet iš tikro - pardavimo aikštelė.
(pirkejai) Ko daugiau - parduodamų mašinų, ar pirkėjų, spręskite patys...
