Rinkimai baigėsi, tegyvuoja rinkimai: visa Lietuva pasinėrusi į aktyvios politikos šou jau porą metų. Nespėjo nurimti 2002 m. prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimų bei prezidentinio skandalo atgarsiai, o rinkėjus užgriuvo nauji kvietimai eiti prie balsadėžių.
Vėl dvigubi - neeiliniai prezidento ir Europos Parlamento - rinkimai nepateikė didelių staigmenų. Nuomonių apklausos teisingai parodė, kad prezidento rinkimuose reikės antrojo rinkimų turo, kad Valdas Adamkus gaus daugiausia balsų ir kad rinkimuose į Europarlamentą triumfuos Darbo partija.
V. Adamkus didžiausiai rinkėjų daliai išliko kaip autoritetas, valstybiškai ir vakarietiškai nusistatęs politikas, galintis grąžinti prestižą prezidento institucijai, tačiau, palyginti su paskutiniais prezidento rinkimais, V. Adamkaus akcijos krito nuo 475,800 iki 380,800 balsų. Didžioji dalis V. Adamkaus rinkėjų - vakarietiškai orientuoti, miestų, didesnių pajamų bei išsilavinę rinkėjai. Daug kam atrodo, kad dešinieji padarė klaidą: esą Petro Auštrevičiaus elektoratas buvo identiškas ir atėmė dalį V. Adamkaus balsų. Gal ir taip, nes ideologiškai giminingos centro dešiniosios partijos vadovavo abiejų kandidatų rinkimų kampanijoms, o konservatoriai žada paramą V. Adamkui antrame ture. Tačiau, kita vertus, Viktoro Uspaskicho parama P. Auštrevičiui išlieka tuo nežinomuoju: jei Darbo partijos rinkėjai paklausė savo lyderio, tai didžiąją dalį P. Autrevičiaus rinkėjų sudaro ne centro dešinieji. Tai padėtų atsakyti porinkiminės nuomonių apklausos.
Nepaisant skeptiškų prognozių, Kazimira Prunskienė pateko į antrąjį rinkimų turą. Esant trečdaliui neapsisprendusių rinkėjų bei Rolandui Paksui raginant balsuoti už K. Prunskienę, naivu buvo manyti, kad profesorė neturi šansų. K. Prunskienės palanki laikysena nušalintojo prezidento atžvilgiu ir paties R. Pakso parama buvo pagrindiniai profesorės laimėjimo veiksniai: ką ir sakyti, 263,000 balsų, palyginti su 68,700 per praėjusius rinkimus, yra daugiau nei iškalbingi. Rezultatas rodo neišnykusį R. Pakso šalininkų skaičių, kurį sudaro mažesnių miestelių ir kaimų, mažesnio išsilavinimo ir pajamų žmonės, kurie yra nepatenkinti politiniu isteblišmentu ir jo vykdoma politika.
Gana sėkmingas Vilijos Blinkevičiūtės pasirodymas rinkimuose daugiausia buvo lemtas jos kaip naujos kandidatės socialinių klausimų akcentavimo, o tai patraukė socialinės paramos besiilginčius rinkėjus. Česlovo Juršėno fiasko greičiausiai siejamas su charizmatiškumo stoka ir balsų išbarstymu kitiems centro kairės kandidatams. Ne paskutinėje vietoje liko ir socdemų parama apkaltai ir Algirdo Brazausko nekandidatavimas. Jo raginimas balsuoti už laikinąjį Seimo pirmininką, panašu, liko šauksmu tyruose, o tai turėtų priversti socialdemokratus susirūpinti partijos lyderystės pamaina.
Rinkėjai, pasirodo, ne visada sieja asmenybes ir partijas, ypač jei jų rinkimai nesutampa. Jau 2003 m. antrame prezidento rinkimų ture matėme, kad elektoratas nepakluso partijų ir lyderių raginimams balsuoti už V. Adamkų. Šiuose rinkimuose parama V. Blinkevičiūtei, K. Prunskienei bei P. Auštrevičiui ir V. Adamkui, jei juos siesime su partijų parama, toli gražu neatspindėjo balsuojant už politines organizacijas Europarlamento rinkimuose. Tai rodo menką elektorato ideologinį ar vertybinį prieraišumą. Kitaip nei Vakarų šalyse, Lietuvoje, kaip vienoje iš naujųjų demokratijų, rinkėjai balsuoja prieš kažką, iš nusivylimo ieškodami naujų veidų. P. Auštrevičiaus ir V. Blinkevičiūtės atvejai tai puikiai patvirtina. Panašu, kad šių rinkimų kampanija, kitaip nei 2002 m., paveikė nedidelę dalį rinkėjų Tiek K. Prunskienės, tiek V. Adamkaus reklamoms išleido bene mažiausiai - paradoksaliai, abu kandidatai pateko į antrą turą, remiami ne reklamos paveiktų rinkėjų. Apibendrinant galima pasakyti, kad nors ir egzistuoja takoskyra tarp R. Pakso šalininkų ir oponentų, bet ji nėra pagrindinė, antraip kiti kandidatai būtų surinkę daug mažiau balsų. Pagrindiniai rinkimų kampanijos klausimai buvo socialiniai ir ekonominiai. Nušalinto prezidento vaidmenį minėjo tik K. Prunskienė, siekdama patraukti jo rinkėjus.
Dabar lieka aktualus pagrindinis klausimas: kas bus antrame ture? Nors K. Prunskienė optimistiškai prognozuoja sau pergalę, tačiau daug priklausys nuo to, ar rinkėjai išlaikys panašų aktyvumo lygį ir ar paklausys savo kandidatų bei jų partijų, ir galiausiai ką apsispręs remti socialdemokratai, Naujoji sąjunga bei V. Uspaskichas. Socialdemokratai logiškai turėtų elgtis valstybiškai ir pasisakyti už V. Adamkų. Parėmus apkaltą R. Paksui, atrodytų daugiau nei keista, jei kartu su nušalintu prezidentu atsistotų K. Prunskienės rėmėjų gretose. Be to, V. Adamkus ir dešinieji išlieka palankiu puolimo taikiniu “Mažeikių naftos” byloje, todėl socdemai stengsis padidinti savo rėmėjų skaičių prieš Seimo rinkimus rudenį. Tačiau išlieka galimybė, kad socialdemokratai neparems nieko. Naujoji sąjunga greičiausiai rems V. Adamkų, nes aktyviai rėmė apkaltą, o Artūras Paulauskas pastaruoju metu pasižymėjo kaip valstybiškai mąstantis politikas. Tačiau K. Prunskienės ir V. Blinkevičiūtės elektoratas panašus: tai rinkėjai, norintys valstybės paramos, socialinio teisingumo ir esantys ekonominio gyvenimo paraštėse. Išlieka atviras klausimas, ar socialliberalai derins savo veiksmus su socialdemokratais. Po pralaimėjimo Europarlamento rinkimuose socialdemokratai neabejotinai užries nosį ir Naujajai sąjungai, nors ir laikinai, teks grįžti prie centro dešiniųjų stovyklos. V. Uspaskicho pozicija lieka neaiški. Neseniai liepęs P. Auštrevičiui atsiriboti nuo konservatorių, Darbo partijos lyderis gali pateikti staigmeną, paremdamas K. Prunskienę arba neremdamas nieko. Pozicijų kaitaliojimas dėl politinių tikslų nebūtų svetima nepatyrusios ir populistinės Darbo partijos lyderiui. V. Uspaskichas yra gudrus politikas: pasikvietęs žymų JAV politikos konsultantą Josephą Napolitaną, rėmęs dešiniųjų kandidatą ir net apkaltą, Kėdainių “baronas” nedavė rimto preteksto apšaukti jį esant prorusiškos ir antivalstybiškos orientacijos. Tyli kiaulė gilią šaknį knisa?
Politologijoje kaip visuose socialiniuose moksluose sunku prognozuoti, kas bus, nes neįmanoma įlįsti į žmogaus vidų ir išsiaiškinti, kurie veiksniai turi daugiausiai įtakos balsuojant: ekonominiai, psichologiniai, socialiai ar net fiziniai. Dėl to juokaujama, kad politologas yra tas, kuris paaiškina, kodėl viskas įvyko ne taip, kaip jis aiškino ar prognozavo. Kita vertus, socialiniuose moksluose, kaip ir šachmatuose, visada galima numatyti bent porą ėjimų į priekį.
Taigi jei laimės V. Adamkus, analitikai sakys, kad laimėjo vakarietiškai ir į ateitį orientuota Lietuva, kuriai svarbu prezidento prestižas tarptautinės visuomenės akyse. Politologai minės, kad elektoratas, paklausęs savo lyderių ir partijų, susitelkė apie moralinį autoritetą turintį kandidatą, kad ryškėja sąsajos tarp ideologinių ir asmeninių simpatijų. Bus pabrėžiama, kad paksizmas nepasikartojo, kad rinkėjai suprato, kur veda balsavimas už vakarykščią dieną, kuriam atstovavo R. Paksą rėmusi K. Prunskienė. Politinės sistemos teisėtumas bus reabilituotas. Galbūt kažkas prisimins, kad profesorės rinkimų kampanija buvo menkai finansuojama ir negalėjo paveikti žmonių nuomonių, kad jai šešėlį meta KGB ar kad K. Prunskienė jau pabodo kaip politikė. O jei bus kalbama apie balsavimo aktyvumą, apžvalgininkai teigs, kad R. Pakso šalininkai nėra aktyvūs.
Jei laimės K. Prunskienė, įsivyravus niūrios ir apokaliptinės nuotaikos, skelbiančios Lietuvos sugrįžimo Rusijos glėbin, pavojaus politinei sistemai versijas, ar bent jau dar vieną viskuo nusivylusių ir socialiai bei ekonomiškai sunkiai besiverčiančių rinkėjų kerštą politiniam elitui. Vėl bus akcentuojamas elektorato nepastovumas, trumparegiškumas ir dvi Lietuvos. Bus prikaišiojama dešiniųjų strategijai skaldyti rinkėjus ir net rietis jau pirmame ture. Bus prisiminta ir V. Adamkaus atsakomybė už prezidentaujant padarytas būtas ir nebūtas klaidas ar net jo amžius. Galiausiai bus prisimintas net rinkimų aktyvumas, teigiant, kad apklausose centro dešiniuosius remiantys rinkėjai neateina balsuoti, nes jie jauni, nedisciplinuoti ar net emigravę. Esant bet kokiems rinkimų rezultatams neišvengsime emocinių politikų vertinimų, kurių turėtų vengti politologai, ieškantys dėsningumų politiniuose procesuose.
