Daiva NORKIENĖ
Norite, mes jums nupiešime realistinį Vilniaus paveikslėlį? Be Gedimino pilies, Parlamento, Prezidentūros... Be bažnyčių (kam ryškinti gražius, bet mūsų gyvenime nieko nebelemiančius dalykus?)... Nuoga tikrovė tokia: už narkotikų platinimą baudžiama lygtinai. Aplink taborą lyg grybai po lietaus dygsta lavonai, o pusantro milijono per mėnesį už kvaišalus užkalantys čigonai sulaukia finansinės paramos iš užsienio. Per matematikos pamokas mokiniai skaičiuoja nebe kiškius, o dozes ir "Ecstasy" tabletes. O visiškai nebaudžiama narkomafija ne tik pasiekė, kad sostinė jau turi aštuonerių metukų narkomaną, kad paaugliai užsikrečia ŽIV, bet ir sugeba išplatinti su nuodais maišytų narkotikų (buvo sulaikyta arseniku "praturtinto" heroino siunta). Dar nepajutote? Nuodingos miglos jau apima visus socialinius sluoksnius, amžiaus grupes ir institucijas...
Taboras
Visais laikais tie tamsūs, prieš šimtmečius iš Indijos už tinginiavimą ir vagystes išgrūsti klajokliai žadino neapykantą, baimę, smalsumą. Neišsilavinę. Apsukrūs. Vieningi. Paslaptingi. Tačiau tikrai ne dėl egzotikos į jų Vilniuje, Kirtimuose, šalia geležinkelio, besigūžiantį lūšnyną dieną naktį iš visos sostinės plaukia pavargusi, "ištroškusi" ir apgailėtina minia. Pėsti, važiuoti. "Taksais", limuzinais, nutriušusiais žiguliais. Arba pusiau šliaužte per lankas, krūmus, geležinkelį. Narkotikai čia platinami beveik kiekvienoje troboje, ištroškėliai žino, į kurį langą pastuksenti, kokį ištarti "burtažodį". Narkomanams nėra žinoma viena: tas iš pažiūros apgailėtinas, iš faneros ir plėvelės "subudavotas" taboras varto fantastiškus pinigus! Socialinės pagalbos kabinete "Demetra" buvo atliktas didžiulis darbas - suskaičiuota suma, kurią tabore per mėnesį palieka vien tiktai "Demetros" klientai. Pasirodo, apie pusantro milijono litų.
- Prieš kurį laiką buvau kursuose Odesoje, - pasakojo "Demetros" vedėja Svetlana Kulšis. - Domėjomės tarp narkomanų plintančiu ŽIV (tada, prieš porą metų, infekuotų ten jau buvo per dešimt tūkstančių). Ir kaip tada man kilo noras pamatyti tenykštį taborą?
Toli nuo centro, tačiau fantastiškai gražioje Palermu vadinamoje vietelėje, gyveno čigonai. Ponia Svetlana neatsistebėjo tenykščio ir lietuviško gyvenimo panašumu: į Palermą, kaip ir į Kirtimus, iš miesto slinko ir slinko sukumpusi, pavargusi minia. Skirtumas buvo tik toks, kad Ukrainoje už fanerinio ir plėvelinio lūšnyno į dangų stiebėsi didžiulės, prabangios "naujųjų čigonų" vilos.
- "Užtat niekaip nesuprantu, kur savo milijonus deda Vilniaus čigonai? - gūžčiojo pečiais S. Kulšis.
Fantaziją įkaitinti gali ir kitas klausimas. "Demetros" konsultantė Janina Kulšienė pritarė kolegei:
- Tabore tokie dalykai dedasi! Jeigu žmonės žinotų, kiek ten randama sumuštų, apiplėštų ir negyvų!
Taip suintriguoti, "Akistatos" žurnalistai nutarė šį tą išsiaiškinti.
Kaip žurnalistai tabore "lavonų ieškojo"
Kai tik su fotokorespondentu Audriumi redakcijos škoda įsukome į Žemutinį taborą, prie lūšnų langų prilipo tamsiaplaukės damos, o į gatvę pasipylė murzini vaikai. Iš kažkur prisirinko pasišiaušusių, tačiau neagresyvių šunėkų, ir, nespėję nė apsižvalgyti, buvome apsupti gyvo smalsių akių žiedo. Čigono "išdurti" nė nebandyk - nepavyks. Tad keliais sakiniais iš karto nusakėme savo atvykimo tikslą:
- Girdėjome, kad čigonams sunku gyventi, kad jie skursta. Kad jais nepasitiki ir nepriima į darbą. O neturėdamas pragyvenimo šaltinio, čigonas priverstas daryti nusikaltimą - platinti narkotikus...
Lietuvos ir miesto čigonų bendrijos pirmininkas Nikolajus Kasparovičius septyniasdešimčia procentų su žurnaliste sutiko:
- O, taip! Žmonėms sunku. Gatvių nėra, vandens kolonėlė - viena trims šimtams žmonių, darbo niekas neduoda: atseit čigonas apvogs. Bet apie narkotikus tai aš nieko negirdėjau. Taboras jų neplatina.
Jeigu idėjinis čigonų vadas negirdėjo apie narkotikus, tai gal ką nors žino apie tuos palei taborą nuolat aptinkamus negyvėlius? Ir ką jūs manote? Nikolajus girdėjęs:
- O ką mes padarysime, kad jie, padauginę narkotikų, čia numiršta? Prie taboro...
Suvokę, kad į konkretų klausimą ir daugmaž konkretų atsakymą galime gauti, teiravomės toliau: o gal kaltas ne perdozavimas, o tai, kad jų, čigonų, narkotikai stipresni? Mieste parduodamas "skystis" atrodo rusvas, o čia - beveik juodas.
- Tai kodėl čigonų narkotikai - tamsūs ir stiprūs?
Ogi dėl to, pasak N. Kasparovičiaus, kad "čigonas neskiedžia vandeniu ir negadina savo markės". Bet dėl narkotikų tabore... Bendrijos pirmininkas "negali pasakyti nei taip, nei ne"...
Kai jau sudėtingesniąją interviu dalį baigėme ir perėjome prie visai nekaltos švietimo temos, staiga šis tas vos neįvyko. N. Kasparovičius mus informavo, jog Suomija skyrė pinigų čigonų mokyklai - antai ant kalvos jau boluoja statoma būsimoji mokslo šventovė. Dar gailestingieji suomiai Vilniaus čigonams pastatys "suomiškų namelių". Taborui sutvarkyti skirta keli milijonai dolerių. O sostinės valdžia jau ruošia privažiavimo kelius. Nespėjome garsiai pasidžiaugti, kad išsimokslinusiems čigoniukams "nereikės daryti nusikaltimų", kai iš kito kaimelio galo atskubėjo du neaukšto ūgio, tačiau kaip buivolai įniršę vyriokai.
- Ko čia jums?! - grėsmingi kumščiai švytavo kažkur erdvėje, aukščiau mūsų su fotografu galvų.
Paaiškinimas, jog mes "rašysime apie čigonišką mokyklą", negelbėjo.
- Neduosiu savo vaikų mokyklon! Eikit na..., - nuskambėjo virš taboro.
Autorės galvoje žaibišku greičiu "klostėsi" galimas tolesnis scenarijus: pirmiausia mudu su fotografu sužinosime, kaip atrodo čigoniškasis "ėjimo na..." variantas, o paskui palei taborą surastų negyvėlių skaičius pasipildys dar dviem... Taigi kai Nikolajus, kažką suburbėjęs sava kalba, įniršėlius nuvijo, pasiskubinome sėsti į automobilį. Tiesa, prieš tai, Nikolajaus prašymu, šiek tiek sušelpę vieną "sunkiai sergančią ir šešis anūkus auginančią" juodukę.
Be nelabai svetingo Žemutinio taboro, yra ir gausiau apgyvendintas Aukštutinis. Trumpai pasitarę, ar nepasižvalgius ir tenai, ryžomės dar vienai "intervencijai". Gal mums tik pasirodė, jog būtent tenai įsikūrusi čigoniškoji "grietinėlė"? Tarp tokių pat varganų lūšnų siuvo ir siuvo taksi automobiliai, prabangios lengvosios, kuriose sėdėjo šventadieniškai pasipuošę tamsiaplaukiai. Priešingai negu pirmojoje gyvenvietėje, čia nebuvo to provincialaus smalsumo. Tik pamatę, jog norime šio to pasiklausti, priėjo keli vaikai. Supratę, jog mes iš laikraščio, nukreipė pas bendruomenės šviesulį - dvidešimties metų mokytojo padėjėju dirbantį Romaną Aleksandrovičių. Pasaulio matęs (ilgus metus svečioje šalyje filmavęsis) vaikinukas galvojo panašiai kaip ir mes:
- Jei čigoniuką išmokslinsi, leisi jam pažinti kitokį pasaulį, jis nenusikals. Daug čigonų nori kitaip gyventi ar tokią viltį duoti bent savo vaikams.
Pats Romanas gyvena iš atlyginimo (lydi į mokyklą ir iš jos bei prižiūri jaunuosius čigoniukus). Lentinį namelį statosi už gautos pašalpos lėšas. Bent jau taip sakė. Tačiau apie apiplėšimus, sumušimus tabore ir jis negirdėjęs. O lavonai?
- A, tai juos kas nors numetė, atvežęs iš miesto...
Be lyrikos
Kadangi "Akistatos" žurnalistei pavyko rasti porą "konsultantų" tarp narkomanų, galime atskleisti kelis turbūt plačiajai visuomenei dar nežinomus faktus. Čigonų platinamas opijus (narkomanų žargonu, "širkė") yra kelis kartus stipresnis už, tarkime, parduodamą prie Kalvarijų turgaus ne tik todėl, kad "čigonai neskiedžia". Viena iš galimų priežasčių, kodėl prie taboro aptinkami negyvėliai, - perdozavimas. Taip gali atsitikti, jeigu žmogus, mieste leisdavęsis po tris "kubus" "kaifo", iš įpratimo ar nežinojimo tiek pat susišvirkš stipresnio, čigoniško. Tačiau, mūsų patarėjų nuomone, tabore žmonės svaiginami tyčia"
- Į narkotikus jie privaro vaistų - barbitūratų, įvarvina kraujagysles suėdančio anhidrido, nikotino rūgšties. Visa tai daroma, kad sukeltų "stipraus narkotiko" įspūdį. Antai nikotino rūgštis plečia kraujagysles, kūnas ima tirpti, ir tau atrodo, kad "gero kaifo" gavai. O visa tai - nepaprastai kenksminga. Mane po vienintelio apsilankymo tabore buvo ištikusi klinikinė mirtis. Svarbiausia, gydytojai nustatė, kad apsinuodijau kažkokiais medikamentais ir nežinoma narkotine medžiaga. O pirkau įprasto opijaus.
Paklausti apie nusikaltimus tabore, šie narkomanai vienas per kitą pasakojo, ką girdėję: vienas narkotikų atėjęs žmogelis prarado mobilųjį telefoną ir auksinę grandinėlę, kitas, pirkęs įprastą dozę, atsibudo krūmuose prie taboro - išrengtas, nuautas ir be pinigų. Trečias išvis neatsibudo... Ir šitokių atvejų pasitaiko taip dažnai (tiesa, čigonai taip elgiasi su nauja, turtingesne klientūra, bet ne su iki siūlo galo išsipardavusiais senaisiais pažįstamais), kad mūsų pašnekovams taboras jau asocijuojasi su beveik garantuota bėda ar net mirtimi.
Prieš kelias savaites (tai kažkodėl sutapo su vieno turtingo narkomano apiplėšimu) taborą ėmė siaubti naktiniai banditai. Kai visi suminga, įšvilpia su mašinėle, plytgaliais išdaužo namų ir automobilių langus ir dingsta. Arba vidury dienos gatvėje gaudo ir žiauriai muša čigonų vaikus, girdėti pasišaudymų, pagąsdinimų automatais. Aukštutinio taboro čigonai guodėsi nežiną, kas ir kodėl juos taip terorizuoja, kvietė policiją. Stipresni vyrai apsiginklavo ir ėmė naktimis budėti, tvirtino, kad jei tai tęsis, jie atsišaudysią. Ir būsią bėdos... Tačiau, mūsų žiniomis, naktiniai pogromai nėra nei tautinės, nei socialinės neapykantos apraiška. Greičiausiai taip savotiškai keršija (juk nepasiskųs policijai, kur ir kokiomis aplinkybėmis prarado savo turtą) tabore nukentėję įtakingesni narkomanai.
Pagailėjo
Buvusi medikė psichiatrė, už recidyvisto ištekėjusi, Liudmila Grušpelkienė praėjusią savaitę buvo nuteista už narkotikų platinimą. Labai graudžią kalbą apie skurdą, sergančius vaikus bei vėžininką vyrą teisme išpylusi inteligentė prašė pasigailėti jos ir vaikų. Savo bute šalia Kalvarijų turgaus atidarytą "tašką" moteris priešpastatė čigoniškajam: "Ten žmonės užkrečiami ir kitaip nukenčia, o aš, kaip gydytoja, viską atlikdavau steriliai". Be to, pardavinėjo gydytoja narkotikus "labai mažais kiekiais, tik seniems nepataisomiems narkomanams". Jei pasitaikydavo jaunimo, visaip stengdavosi "atkalbėti nuo tos bėdos". Kadangi parduodavo tik po 20 gramų per dieną, uždarbis buvo taip pat "kuklus" - 1 200 litų per mėnesį.
Tačiau gydytoja pamiršo papasakoti (šiuos duomenis "Akistatai" pateikė ponios Liudmilos klientas), kad pernai vasarą narkotikus ji pardavinėjo didesniais kiekiais. Informatoriaus teigimu, būdavę parduodama iki 300 gramų per dieną (nuo gramo "bobutei" lieka du litai), taigi pelnydavo nei daug, nei mažai - 600 litų. Taigi, bedarbiai ir "minimumo" gavėjai, apskaičiuokite mėnesinį pelną patys ir neišgriūkite iš kurpių. Beje, L. Grušpelkienė bei jos klientūra turėjo ir sutartinių ženklų: jeigu laiptinėje prie buto durų yra kojoms valyti skirtas kilimėlis, užeiti galima. Jeigu ne, pasitraukite - pavojinga! Arba nėra prekės. Informatorius taip pat prisimena apie ponios bendradarbiavimą su policija: kartą jam būnant "svečiuose", suskambėjo telefonas. Po trumpo pokalbio Liudmila paprašiusi skubiai išeiti, nes "atvažiuos mentai daryti kratos".
"Akistatos" žurnalistei inteligentiškosios gydytojos labai gaila: ne kiekviena vardan pinigų ryšis peržengti iki tol buvusius tvirtus savo moralės principus. Pasak pašnekovo, "maloletkoms" ji pardavinėdavusi, kaip ir visiems kitiems. Liudmilą "tie maloletkos ir sužlugdė" - išsidavė prispaudus prokurorams. Vilniaus pirmojo teismo teisėjui taip gyvenimą susidirbusios gydytojos, matyt, irgi pagailo: skyrė jai porą metų kalėjimo, tačiau bausmės vykdymą atidėjo. Tai - mažesnė už minimalią įstatymų numatytą bausmę.
Kaip gyvas priekaištas kažkur po Vilnių jau klaidžioja aštuonerių metų intraveninis narkomaniukas, badytis pradėjęs nuo septynerių. Lėšomis jį (ne už gražias akis) aprūpina pedofilai. Sostinė gali džiaugtis: baigia išprotėti iš siaubo ir sielvarto ŽIV infekuotas paauglys narkomanas. O vienoje Žirmūnų mokykloje per pamokas matematika dėstoma maždaug taip: "Vaikai, suskaičiuokite, kiek "Ecstasy" tablečių reikia tam ir tam. Arba kiek gauta pelno, pardavus po tiek ir tiek"...
Prieš narkomaniją kovojantys socialiniai darbuotojai, medikai, pedagogai klykte klykia, jog gaudyti ir bausti reikia ne vartotojus, smulkius platintojus, o narkobiznio ryklius. Ir nesupranta, kas ir kodėl tam priešinasi. Pamąstykite patys - aštuoni už gramą opijaus mokami litai pasiskirsto taip: du litus gauna pardavėja "bobutė", vieną litą - gamintojas, du litai keliauja į verslą dengiančių pareigūnų kišenę, trys litai - mafijai.
Ką daryti? Tik jau nesidžiaukite, kad tie į liūną įtraukti vargšai ligoniai krinta lyg lapai nuo perdozavimo, nuo ligų, nuo išbadėjimo. Kad neseniai buvo sulaikyta į Vilnių įvežta arseniku "praturtinta" (matyt, dėl stiprumo) heroino siunta. O maždaug tuo pačiu metu Vilniuje ir Rygoje it musės ėmė kristi kvaišalų vartotojai (gal ne viena tokia siunta buvo?). Vieniems narkomanams išmirus, mafija dės visas pastangas klientūrai atstatyti. Ir kas žino, ar tarp jų neatsidurs ir jūsų sūnus, duktė? Nekęsti turite ne varganų pusgyvių "vartotojų"! Visuotinės neapykantos ir pasmerkimo nusipelno tie, kurie... pelnosi. Arba tyli ir pasyviai stebi. Kol tai neužgriuvo jų pačių...
