Senais gerais laikais būdavo taip, kad tėvai, važiuodami ilgalaikėn komandiruotėn į užsienį, kartu veždavosi ir vaikus. Tai štai, viena jaunutė panelytė susiruošė kartu su tėvais skristi į Bulgariją. Tačiau jai reikėjo būtinai praeiti pilną medicininę apžiūrą, neaplenkiant ir ginekologo kabineto. Tylutėliai patuksenusi į duris, dar tyliau išlemenusi: "Ar galima?", nuo susijaudinimo išraudusiais veidais užeina ji pas ginekologą. Mergina tokiame kabinete - pirmąsyk gyvenime. Išvydęs išsigandusią ir baugščią merginą, gydytojas (aišku, vyras), nenorėdamas psichologiškai traumuoti jaunuolės, pasitraukė į kitą kabineto kampą ir paprašė, kad šioji nusirengtų ir įsitaisytų ginekologinėje kėdėje. Po kelių minučių, paklausęs, ar ji jau pasiruošusi, ir išgirdęs teigiamą atsakymą, gydytojas užėjo už širmos ir... neteko amo. Mergina ginekologo kėdėje buvo įsitaisiusi beveik teisingai: kūnas kėdėje, galva atremta į pagalvėlę, kojos ant laikiklių... Tik... ji buvo atsigulusi... ant pilvo. Gydytojas, tai išvydęs, apstulbo, o paskui vos tramdydamas juoką paklausė:
- Tai kurgi skrendame?
Atsakymas jam įsiminė ilgam. Mergina atgręžusi dar labiau iškaitusį veidą, rimtai atsakė:
- Į Bulgariją.
