Daiva NORKIENĖ
Aštuoniasdešimtmetė bobutė per vieną dieną įsistatė šarvuotas buto duris, pasigrobė anūkėlę ir beveik mėnesį kalino, kol vaiką išgelbėjo "Aras"...
Jauna mama vakarais apsimesdavo mieganti, kad galėtų pasižiūrėti, kaip jos vyras vieną po kito žagina savo vaikus...
Septyniasdešimties metų senukas persekioja paauglį giminaitį, norėdamas jį įkalinti savo namuose. Ir tai dar ne visi atvejai, pastaruoju metu pasiekę Vilniaus vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojų ausis. Apie šizofrenikų skriaudžiamus vaikus iki šiol būdavo nutylima, todėl visuomenė aklai tikėjo: Lietuvos mažuosius reikia gelbėti tiktai nuo skurdo, bado ir asocialių tėvų. Šiandien "Akistata" drauge su Vilniaus VTAT griauna šį mitą.
"Visuomenei nepavojingas"
Vilnietis Vitoldas Makarevičius iš Žirmūnų mikrorajono yra aukštas, gražus vyriškis. Ir, anot Vilniaus 1- ojo policijos komisariato pareigūnų, "gana iškalbus ir inteligentiškas". Iš pirmo žvilgsnio net nepasakytum, kad trisdešimtmetis yra antrosios grupės invalidas, serga šizofrenija. Deja, Vitoldas "nesuvokia ir negali valdyti savo veiksmų", tai yra - nepakaltinamas. Apie tai, ką šis ligonis ilgus metus krėtė savo šeimoje, Vilniaus Vaikų teisių apsaugos tarnyboje geriau būtume neklausę: darbuotojos tebešiurpsta iki šiol, ir net pusmečiui prabėgus nuo paskutinio "nuotykio", negali ramiai kalbėti. Gelbėti ligonio atžalų ėjo net kelios tarnybos moterys. Drauge su policija.
Lygiai prieš dvejus metus Vitoldo žmona Valė vaikų darželyje prasitarė: vyras prievartauja mažamečius dukterį ir sūnelį. Manto ir Miglės elgesys jau seniai auklėtojoms kėlė įtarimų. "Na argi gali normalūs berniukas su mergaite seksualiai priekabiauti prie kitų darželinukų?" - svarstė pedagogės. O dar tos nuolat išteptos vaiko kelnaitės. Taip būna tik tada, kai mažą prievartauja per analinę angą... Staiga prisipažinus Valei, neapibrėžti įtarimai virto šiurpia tiesa. Specialisčių patarta, mažylių mama skubiai kreipėsi į medikus, vaikams buvo atlikta ekspertizė, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla.
Valė gana aktyviai bendradarbiavo su teisėsauga, guodėsi, kad vyras kankina ir ją pačią: vaikosi su kirviu, muša, terorizuoja. Todėl Vitoldas - kur dings - stojo prieš Vilniaus miesto apylinkės teismą. V. Makarevičius, kuris, kai labai nori, sugeba pasirodyti ir potingas, ir inteligentiškas, teisme nepamiršo akcentuoti savo nepakaltinamumo. (Panašiai jis elgdavosi ir tada, kai pareigūnai mėgindavo bausti arba gėdinti už vaikų nepriežiūrą). Kaip ten bebūtų, šizofrenikų iš tikrųjų niekas nekiša į kalėjimą. Už sunkų nusikaltimą V. Makarevičiui teismas skyrė priverstinį gydymą griežto stebėjimo sąlygomis. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje tėvą sadistą laikė trumpai. Lygiai po pusmečio, kaip "pasveikusį ir nebepavojingą visuomenei", išleido namo. O čia jo laukė spėjusi pasiilgti ir viską atleisti žmona.
"Prasimerkiu, matau..."
Vilniaus VTAT socialinė pedagogė Rimutė Šeputienė "Akistatai" pasakojo:
- Valė nesugebėjo apginti vaikų: tėvo iškankinti jie nuolat bėgdavo iš namų, guodėsi auklėtojoms. Bet kuri kita moteris jos vietoje susirištų ryšulėlį, čiuptų į glėbį mažuosius ir bėgtų neatsigręždama. Juo labiau, kad ir jos pačios gyvybė dažnai kybodavo ant plauko - Valė net vidurnaktį skambindavo giminaičiams, kad gelbėtų nuo įsisiautėjusio šeimos galvos. Bet...
Specialistai iš pradžių nenorėjo išardyti šeimos: tėvai nebuvo nei apsileidę, nei asocialūs. Jeigu žmogus kankino savo vaikus tik todėl, kad nesuvokė savo veiksmų, tai galbūt jį įmanoma išgydyti? Vitoldas teikė ir šiokių tokių vilčių: reguliariai lankėsi Psichikos sveikatos centre, gėrė skiriamus vaistus ir, anot medikų, kurį laiką jam nebuvo jokių "pablogėjimų". Pritilo ir Valė: užuot guodusis, ėmė vaidinti, kad šeimoje viskas gerai. Matyt, per pusmečio išsiskyrimą patyrė, kad be Vitoldo - irgi ne pyragai. Taigi iš Makarevičių šeimos SOS signalų nebebuvo, pareigūnai lengviau atsikvėpė. Bet vieną kartą kad jau driokstels...
Vilniaus 1- ojo policijos komisariato budėtojai pastebėjo, kad praeiviai jiems nuolat atveda esą pasiklydusius vis tos pačios šeimos vaikus. Nespėdavo jie namo grąžinti Manto ir Miglės, o po kelių dienų, žiurėk, jie ir vėl čia. "A, mūsų Makarevičiukai!" - pamatę susigūžusius ant budėtojų dalies suoliuko mažylius atpažindavo beveik visi pareigūnai. Kai Makarevičių paklausdavo, kodėl neprižiūri savo vaikų, mama pasiteisindavo dirbanti, o tėvas kišdavo panosėn invalido pažymėjimą. Jis, mat, nesveikas ir nespėjąs. Kai pareigūnai pranešė Vilniaus VTAT darbuotojoms, prasidėjo naujas kovos etapas. Šį kartą sunkesnis, nes šizofreniką vyrą pradėjo ginti žmona. Bet vieną dieną ji ir vėl prasitarė: vaikai bėga iš namų, nes yra prievartaujami.
- Nueinu vakare gultis, apsimetu, kad miegu, o iš tikrųjų laukiu, kas bus, - VTAT specialistėms pasakojo V. Makarevičienė. - Slapčia pramerkiu vieną akį ir matau: vyras slenka į mažylių lovą...
Iš pradžių tėvas per analinę angą išprievartaudavo Mantą. Paskui pasukdavo prie Miglės, kuri privalėdavo jį patenkinti oraliniu būdu.
- Kai visa tai prisimenu, nugara eina pagaugai! Siaubas, siaubas! - "Akistatai" pasakodama pusmečio senumo istoriją tebešiurpo Vilniaus VTAT vyr. inspektorė Valdereza Sadauskaitė. - Tikra motina negelbėjo savo vaikų! Vėliau ji gynė vyrą, sakydama, jog "taip gyvena dauguma Lietuvos šeimų".
Atimti mažylių ėjo net kelios VTAT darbuotojos, Vilniaus 1- ojo PK nepilnamečių inspektorė, policininkas. Kai jungtinės "gelbėtojų pajėgos" Makarevičių šeimą pasitiko daugiabučio kieme, kilo didžiulis tiukšmas ir sumaištis. Vaikai klykė, motina spjaudė į pareigūnus, o viso to kaltinininkas (kaip visada susidūręs su pareigūnais) vaidino inteligentą. Jis tyliai stovėjo nuošaliau ir nesikišo.
Aprimus triukšmui, Valė paprašė pareigūnų suteikti nakvynę. Mat vyras, netekęs kankinimų objekto - vaikų, kankins ją. Šiandien moteris ir vėl gyvena su savo sadistu, pasirodo, ji jam "jau seniai atleido". Mažylius iš šeimos pareigūnai paėmė praėjusį rudenį. Spalį. Bet net dabar, praėjus pusmečiui, tebėra žymūs šizofreniko tėvo padaryti "randai".
- Vaikų globos namuose Mantas ir Miglė saugūs, - tikino V. Sadauskaitė. - Tačiau pedagogai susirūpinę: mažieji seksualiai priekabiauja prie kitų vaikų!
"Aras" - prieš bobutę
Antroji istorija nutiko irgi VTAT socialinės darbuotojos R. Šeputienės "zonoje", Žirmūnuose. Beveik tuo pačiu metu, kai pareigūnai gelbėjo šizofreniko Vitoldo vaikus, kita nestabilios psichikos žirmūniškė planavo gudrų nusikaltimą. Aštuoniasdešimties metų bobutė Anastazija sumanė "įkalinti" savo trylikos metų anūkę Šarūnę.
Kai mirė Anastazijos vyras, močiutė pasijuto labai vieniša. Geriausias būdas išspręsti problemą - pasigrobti anūkę. Bent taip manė gudrumo ir "pasiutimo" nestokojanti aštuoniasdešimtmetė. Per vieną parą Anastazija nupirko ir į šarvuotas (!) pakeitė savo buto duris. O per keturnedėlio minėjimą paslapčia nusivedė savo anūkę. Suprantama, dingus Šarūnei, tėvai paskelbė aliarmą: vaiką pagrobė! Tačiau iš bobutės elgesio buvo matyti, kad megytė uždaryta jos namuose. Mat buvusi atvira, bobutė ėmė vengti svečių, o savo sūnui ir marčiai iš viso nebeatidarydavo durų. Artimiesiems paskambinus, Anastazija atsakydavo, jog Šarūnės pas ją nėra, ir ji iš viso nieko nežinanti.
Šeima netrukus kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, tačiau pareigūnės veltui beldėsi į pašėlusios bobutės duris. Joms, kaip ir namiškiams, savo šarvuotos tvirtovės Anastazija neatidarė.
Bėgo dienos, savaitės. Šeima nejuokais susirūpino Šarūnės sveikata: paauglė serga psichikos liga, ji turėjo nuolatos gerti vaistus, lankytis pas gydytoją. O tokio garbingo amžiaus močiutė ne tik kad negalėjo užtikrinti tinkamos priežiūros. Pasak Vilniaus VTAT darbuotojų, bobutei greičiausiai "pačiai buvo reikalingas skubus ištyrimas ir pagalba". Beje, Šarūnė dėl savo neįgalumo buvo pasyvi mergaitė: ją lengva įtiknti ir pajungti savo valiai. "Įsakytum visą dieną stoveti kampe iškeltomis rankomis, ji ir stovėtų", - taip vaiko būklę apibūdino VTAT specialistė. Pasirodo, močiutės nelaisvėje Šarūnė nieko daugiau neveikė, tik lindėjo susigūžusi kamputyje ir verkė. Vietoje gydytojų jai skirtų vaistų, bobutė mergaitę girdė migdomaisiais. Dozes, kaip tikra "daktarė", skirdavo savo nuožiūra. Ir, kaip paaiškėjo vėliau, nuo ryto iki vakaro "plovė smegenis", kokie esą blogi jos tėvai. Darėsi aišku, kad skubiai neišvadavus mažosios, gali įvykti katastrofa.
- Davė mums komisariate dvimetrinį "Aro" pareigūną, - prisimena V. Sadauskaitė. - Susitarėme su Šarūnės pediatre, kad pas bobutę eisime drauge su ja. Šarūnė kaip tik tuo metu susirgo vėjaraupiais, ir močiutė prižadėjo pediatrę įleisti.
Kai tik senoji pediatrei pravėrė savo šarvuotąsias duris, iš už kampo vidun šoko policininkas ir VTAT "gelbėtojos". Beveik mėnesį užtrukęs įkalinimas pakirto ir taip silpną trylikametės sveikatą. Dar tą pačią dieną dėl stipraus nervinio išsekimo mergaitė pateko psichiatrų globon, medikai prognozuoja, kad pasėkmes paauglė gali jausti visą likusį savo gyvenimą.
SOS
Iki šiol visuomenė klaidingai galvojo, kad Lietuvos vaikai kenčia tiktai nuo bado, skurdo ir girtuoklių tėvų. Apie psichikos ligonių keliamas problemas Vaikų teisių apsaugos tarnybos paprastai nutylėdavo. Pirma, neetiška viešinti nusikaltimus, kuriuos padaro nepakaltinami ligoniai. Antra, pareigūnai ir medikai ribojami įstatymų: juk visa, kas padaroma dvasios sutemose, yra p a c i e n t o p a s l a p t i s. Tačiau priėjome ribą, kai vaikų teisių saugotojai jau nebegali tylėti, jau reikia šaukti SOS! Kažkas mūsų valstybėje vis dėlto daroma ne taip.
Šarūnės patirtas įkalinimas padarė žalos sveikatai. Bobutė ir dabar nepalieka ramybėje šeimos. Tačiau vaikų teisių tarnyba veltui "susirašinėja" su policija ir prokuratūra. Baudžiamąją bylą dėl neteisėto laisvės atėmimo kelti atsisakoma, Anastazijos veiksmuose "nesant nusikaltimo sudėties". Vaikų teisių saugotojoms nesinori, kad aštuoniasdešimtmetė suvargtų kokiame moterų kalėjime, tačiau iškėlus bylą bent jau būtų patikrinta jos psichinė sveikata. Ir, esant reikalui, bobutę pagydytų. "Bet mums atsako, kad tai, kas padaryta Šarūnei, yra "privatūs šeimos reikalai!" - pasibaisėjusi vyr. inspektorė V. Sadauskaitė.
Pasak inspektorės, "šeimos reikalais" pareigūnai vadina ir psichologinį giminaičio terorą, kurį nuolat patiria paauglys. Kai vėžiu mirė Eriko tėvas, bemat prisistatė septyniasdešimtmetis senelio brolis: "Atiduokit man Eriką!" Mat senasis dėdė labai mylėjo berniuko tėvelį, o šiam mirus ėmė įsivaizduoti, kad velionis įsikūnijo į Eriką. Dabar pusiau pamišęs senukas terorizuoja šeimą, persekioja vaiką, "gaudo" jį prieš pamokas ir po pamokų, veržiasi į mokyklos direktoriaus kabinetą, kad nebeduotų Eriko jo tėvams. Užspeitęs paauglį į kampą, senelio brolis jį įtikinėja, kad "mamytė nužudė tėtį", todėl reikia ją palikti ir "pasislėpti jo namuose". Vaikams, kuriuos teorizuoja psichiškai nesveiki artimieji ar giminaičiai, yra labai sunku padėti. Mat "teroristai" (išskyrus tuos atvejus, kai žiauriai primuša ar išžagina) neteisiami. Ir prievarta negydomi. O ir kas galėtų "komandiruoti" kankintoją į Rokiškį, Naująją Vilnią arba Žiegždrius? Tiks teismas! Bet kaip iki tos Temidės prasibrauti, kai ligonių nusikaltimuose pareigūnai vis "neatranda" nusikaltimo sudėties ir bylų neiškelia? O Vilniaus VTAT tuo tarpu jau vargsta su nauja psichologinių teroristų banga. Viena bobutė įtikinėja, kad jos žentas užsiima juodąja magija ir užsidaręs tamsiame kambaryje "kutena" kūdikį. Ir dar - žento bute nuolat renkasi sektantai, vyksta kažkokios paslaptingos apeigos. Kūdikis, kuris gal ir "kutenamas", nepasiskųs. Tai kaip tada VTAT darbuotojoms nustatyti, kur tos "juodosios magijos" yra daugiau - pas žentą, ar pas kūdikio globą perimti pageidaujančią rūpestingą močiutę?
P. S. Šio rašinio herojų (išskyrus kalbintus pareigūnus) vardai ir pavardės pakeistos.
