Šiandien ir vėl penktadienis, tryliktoji diena.
1940 m. kovo 13 d. Suomija ir SSRS de facto nutraukė ugnį (taika buvo pasirašyta kovo 12-ją).
Į karą žiūriu gana sentimentaliai. Man karas – tai karo muzika. Požiūris visiškai neadekvatus, bet kodėl turėčiau gėdytis.
Žmogus, kurio 99 procentai yra civilio, gali suvokti karą tik netiesiogiai. Tas 1% necivilio manyje yra ne karys, bet sovietinio universiteto karinės katedros klausytojas, turintis kelių valandų sargybos patirtį: ant pilvo – „kalašnikovas“ su pilna apkaba kovinių šovinių; galvoje – mylima mergina ir statutas, pagal kurį reikia šaudyti. Tik tiek.
Žiemos karas man – tai tėvo pasakojimai apie suomių snaiperius, sėdinčius aukštose eglėse, iš kurių patogu galabyti raudonarmiečius. Suomių karys turi gerai išteptas slides ir mažo kalibro šautuvėlį – tokio net šūvių negirdėti. Manau, kad panašios legendos, 1939-aisiais įsirėžusios dešimtmečio berniuko atmintyje, kažkiek atitinka tikrovę.
Grotuvas gali pripildyti erdvę tų laikų dvasios (toliau šiame tekste beveik visos nuorodos yra muzikinės).
Negaliu ramiai klausyti dainelės „Ne, Molotovai!“, kurią atlieka Matti‘s Jurva. Nežinau, ar tokia jo dainavimo maniera, ar įspūdis kyla dėl seno įrašo kokybės – ši dainelė man atrodo kupina ir bejėgiškumo, ir ryžto. Tekste skamba suomio iškraipyti rusiški žodžiai: „maroši“ – ledai; „duraki“, manau, versti nereikia. Priedainyje Molotovas gretinamas su Bobrikovu, caro laikų Suomijos generalgubernatorium. Bobrikovas buvo nužudytas, tad palyginimas skamba kaip grasinimas. Paklausykite „Njet, Molotoff!“.
Yra ir daugiau šios dainos variantų. Štai dar vienas, kurį dabar galima praleisti, kadangi jis ne toks uždegantis. Bet klipas įdomus kaip suomių karo propagandos pavyzdys.
Suomių propagandonams neturėjo būti paslaptis, kad melodija yra rusiška. Originali daina vadinasi „Ехал на ярмарку ухарь купец“ („Į turgų važiavo šaunuolis pirklys“).
Suomių kariai poilsio valandėlėmis gaudavo paklausyti ir savos, teisingos „Katiušos“, nors melodija buvo rusiška. „Karjalan Katjuusa“ („Karelijos Katiuša“) – daina apie rusų merginą, įsimylėjusią suomių karį. Aimo Anderssonas (A. Aimo) – puikus atlikėjas, bet norint jį išgirsti reikia kantrybės. Paspaudus nuorodą kada nors pasigirs muzika, bet pusantros minutės pauzė atrodys kaip amžinybė.
Rusai kūrė savas propagandines dainas. „Priimk mus, Suomi, gražuole“ – jaunikių daina. Į Suomiją kreipiamasi kaip į nuotaką.
Sovietų ir rusų karinių chorų neįmanoma įsivaizduoti be lyrinių tenorų. Dainą apie gražuolę Suomi irgi traukia šlykštus tenoriukas, kurio maniera kažkodėl kelia mintis apie iškrypėlį eNKaVėDistą. Meilės jo balse mažoka, užtat daug gaižaus smurto. Sklinda gandas, kad daina buvo įrašyta 1939-jų rugpjūtį, nors karo veiksmai prasidėjo lapkričio pabaigoje. Ką NKVD padarė su atlikėjais? Gal įkišo į lagerį, kad jie neišduotų paslapties apie pasirengimus karui? Gal sušaudė? Bet gal, kaip sakiau, dainavo savi darbuotojai?
Po tokio pristatymo galima ir pasiklausyti: „Принимай нас, Суоми-красавица“. Mėgėjai gali panagrinėti erotines teksto potekstes.
Priešai neretai dainuoja tas pačias karo dainas. Štai ištrauka iš kultinio vokiečių filmo „Das Boot“. Vokiečių povandenininkai darniai plėšia anglišką dainą „It‘s a Long Way to Tipperary“. Įtariu, kad filme panaudotas Raudonosios armijos choro įrašas. (Labai norintieji lai pažiūri kitą klipą, jo vaizdeliai gal sudomins ir Airijos mylėtojus. Vaizdų sekos grėsminga potekstė, matyt, tokia: nors raudonarmiečiams dar toli iki Tipperary'io, jie kada nors tenai nužygiuos.)
Lietuviams artimesnis pavyzdys. Jokia paslaptis, kad lietuviškos dainos „Balnokit, broliai, žirgus“ ir rusiškos dainos „По Дону гуляет казак молодой“ melodija yra ta pati.
Nemanau, kad Mannerheimui, Suomijos maršalui, labai rėžė ausį rusiški motyvai, kurie skambėjo suomių kariams skirtose radijo laidose. Nemažai laiko praleidęs carinės Rusijos karo tarnyboje, rusės vyras, rusių aristokračių meilužis, Mannerheimas iš visų jo mokamų kalbų bene prasčiausiai kalbėjo suomiškai.
Suomių grupė „The Leningrad Cowboys“ aukštyn kojom apverčia seną savo tautiečių tradiciją dainuoti kaip rusams. Siūlau pora klipų, kuriuose Sovietų armijos choras pritaria nerusiškoms suomių „kaubojų“ dainoms. Rusų įvaizdis nepasikeitė nuo Žiemos karo laikų. Tai geraširdžiai žmonės su balalaikomis, bet uniformos neleidžia pamiršti, jog jie atstovauja negailestingai jėgai, kuri traiško tautas. Tai būtina pamatyti!
„Sweet Home Alabama“
Nemirtingoji „Delilah“
Klipe „Leningrad“ kaubojai dainuoja be rusų, nors apie rusus. „Grąžink mano Leningradą“ – šie dainos žodžiai, matyt, turi priminti, kad Leningradas yra labai nerusiškas miestas. Vaizdų seka perša mintį, kad Leningrado statybai suvaryti rusų baudžiauninkai jautėsi ne ką geriau nei klipe parodyti išbuožinti buožės ir leisgyviai kolūkiečiai. Taigi – Leningrad by The Leningrad Cowboys.
