Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Švelniai ant rankų laikanti savo pusantro mėnesio dukrą Samantą, devyniolikmetė Kristina Paliulionytė labiau panaši į Madoną nei į plėšimu apkaltintą ir nuteistą moterį. Nuo praėjusio lapkričio pradžios ši mamytė atlieka bausmę Panevėžio moterų kolonijoje. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas, nagrinėjęs šią bylą, Kristinai paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Nuteistoji iki šiol nesuvokia, už ką buvo taip griežtai nubausta. Ji apskritai nemano esanti nusikaltėlė, yra tvirtai įsitikinusi, jog už grotuotų langų pateko paprasčiausiai ne laiku atsidūrusi tam tikroje vietoje...
Kristina gyveno Kaune, mokėsi 25-ojoje vidurinėje mokykloje. Dar būdama 14 metų pradėjo dirbti laikraščio "Noriu" redakcijoje - rinkdavo tekstus, priiminėdavo skelbimus. Derinti mokslą ir darbą mergaitę vertė šeimoje susiklosčiusi sunki materialinė padėtis. Tuo metu sunkiai sirgo mama - jai netrukus buvo nustatyta pirmoji invalidumo grupė. Mama gaudavo nedidelę invalidumo pašalpą, o tėvas, Kristinos žodžiais tariant, labiau mylėjo vyresniąją seserį ir rėmė ją vieną. Per mėnesį užsidirbdavusi apie 500-600 litų, paauglė labai didžiavosi galėdama pati nusipirkti drabužių, maisto. Po poros metų mergina jau nepajėgė derinti mokslo ir darbo, todėl, taip ir nebaigusi devintos klasės, atsisveikino su mokykla. Žinoma, nemažos įtakos tokiam sprendimui turėjo ir jaunystės jausmų protrūkiai - Kristina įsimylėjo.
Kristina įsitikinusi, jog lemtingus jos gyvenimo posūkius nulėmė draugai. Kai mergina įstojo į proftechninę mokyklą, kur ruošėsi išmokti siuvėjos amato, jos draugas įsivėlė į muštynes. Su policija teko bendrauti ir Kristinai, todėl iš mokyklos ji buvo išmesta. Iš pradžių mergina aktyviai ieškojo darbo, tačiau paskambinusi laikraštyje nurodytais telefonais sulaukdavo vien nepadorių pasiūlymų.
Su Sauliumi, dukrelės Samantos tėvu, Kristina susipažino pernykštį sausį. Merginos nebaugino žinia, kad jos draugas buvo teistas už chuliganizmą, visai neseniai grįžęs iš kolonijos.
- Jis buvo toks geras, stengėsi mane suprasti, padėti, - nuoširdžiai prisipažino devyniolikmetė.
Po kelių mėnesių draugystės Kristina pasijuto esanti nėščia. Saulius labai apsidžiaugė, tačiau merginą ši žinia pribloškė. Visi liepė darytis abortą, įtikinėjo, jog nebus sąlygų auginti vaiką. Tačiau Kristina pasirodė esanti be galo stipri ir savarankiška - nusprendė gimdyti... Būsimieji tėvai ėmė vaikščioti po parduotuves, dairytis vaikiškų drabužėlių, žaislų. Jie buvo nusprendę gyventi kartu. Tačiau kartą Kristina su Sauliumi rimtai susipyko. Keršydama už patirtą nuoskaudą, ji nuėjo į barą ir vakarą praleido su beveik nepažįstamu vaikinu Haroldu. Tada mergina nežinojo, jog jos palydovas - penkis kartus teistas žmogus. Vos išėjęs iš baro, Haroldas ir kartu buvę keli jo draugai gatvėje susikivirčijo su nepažįstamu jaunuoliu, ėmė jį mušti, spardyti. Taip ir nespėjusi gerai suvokti, kas atsitiko, Kristina pabandė jaunuolius išskirti, tačiau buvo nublokšta šalin. Vėliau visi išsiskirstė, ant žemės palikę gulėti sumuštą jaunuolį. Netrukus policija Haroldą ir Kristiną sulaikė. Taip būsimoji mama atsidūrė teisiamųjų suole.
Kol vyko tyrimas, Kristina įsivaizdavo šioje byloje esanti tiktai įvykio liudininkė. Deja, netrukus ir jai buvo pateiktas kaltinimas - esą įvykį pro langą stebėjęs liudininkas matė, kaip Kristina porą kartų spyrė gulinčiam jaunuoliui. Vėliau kaltinimą perkvalifikavo į plėšimą, mat iš nukentėjusiojo esą buvęs atimtas trijų raktų ryšulys, nors vėliau jis buvo rastas įvykio vietoje.
Dėl to, kas atsitiko, labiausiai išgyveno K. Paliulionytės mama. Už paskutinius pinigus ji nusamdė advokatą, kuris, susipažinęs su bylos medžiaga, buvo tvirtai įsitikinęs, jog Kristina blogiausiu atveju bus nuteista lygtinai už chuliganizmą. Advokatas pasigedo įrodymų, pagal kuriuos būtų buvę galima apkaltinti jauną merginą.
- Kai išgirdau nuosprendį, net nukritau. Kažkas mane už parankių išvedė iš salės, čia buvau iškart suimta ir išvežta į areštinę, - su ašaromis akyse prisiminė Kristina. - Tomis akimirkomis buvo taip sunku, jog maniau, kad išprotėsiu. Teko miegoti ant grindų, nors buvau nėščia. Labiausiai baugino kalbos, kad kalėjime negalėsiu auginti savo vaiko, kad jį iš manęs atims...
Šių metų kovo 16 dieną Kristina kolonijoje pagimdė dukrą. Nuo šiol visas dėmesys buvo skiriamas tik šiam mažam žmogučiui. Nuo ryto iki vakaro besirūpindama dukrele, jaunoji mama kartais net pamiršdavo esanti nelaisvėje. Kalėjimas ją visiškai pakeitė, privertė kitaip vertinti daugelį dalykų. Dabar Kristinai laisvė atrodo kaip rojus...
- Jei dabar staiga man kas nors atvertų vartus į laisvę, tikriausiai nualpčiau, - su šypsena guodėsi jaunoji mama. - Tačiau niekaip negaliu suprasti, kodėl motinos, nužudžiusios savo kūdikius, nuteisiamos po pustrečių metų kalėti, o aš, nieko blogo nepadariusi, čia turėsiu praleisti net ketverius metus...
Neseniai gavusi gimdymo pašalpą, 300 litų Kristina nusiuntė mamai (mat ši apmokėjo civilinį ieškinį, kurį teismas priteisė iš dukters nukentėjusiojo naudai). Skaudžiausia, jog motinai šiuo metu ypač reikalinga pagalba, o Kristina jai niekuo negali padėti.
K. Palilionytę guodžia mintis, jog išėjusi į laisvę, ji sugebės gyventi kitaip. Nors Samantos tėvas prašė už jo tekėti - šio žingsnio Kristina žengti neskubės. Gyvens kartu, o kai įsitikins, jog jis tikrai tas žmogus, kuriam galima patikėti savo ir dukros likimą - galbūt ir ištekės.
Dabar Kristina laukia: galbūt jos skundą išnagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas atvers jai vertus į laisvę.
