Dar visai neseniai kartu su Lietuvos vadu triumfavęs Artūras Zuokas vaikšto peilio ašmenimis. Ir ne tik už savivaldybės lėšas kelionėmis į kaimyninę Lenkiją kurdamas savo Vytauto Didžiojo pasekėjo įvaizdį. Vaikšto ašmenimis, nes paskutinių naujienų gūsis gali lengvai užgožti visus tuos pasiekimus, kauptus per palyginti neilgą administratoriaus-politiko karjerą.
Skaitau 2003 metų balandžio mėnesio jaunųjų liberalų pranešimą jų interneto svetainėje: “Šimtai vilniečių ir iš kitų miestų atvykusių žmonių šeštadienį plūdo į šalia Prezidentūros esančią S. Daukanto aikštę, kur reiškė protestą prieš Artūro Zuoko neišrinkimą Vilniaus meru. [...] Tai nepaskutinė akcija, vyksianti šeštadienį. Vilniuje, Rotušės aikštėje, 16 valandą rengiama pilietinė akcija-koncertas “Prieš sąmokslą - už Lietuvą”. [...] Žmonių nepasitenkinimą sukėlė trečiadienį vykę mero rinkimai, kuriuose liberalas A. Zuokas pralaimėjo socialdemokratui Gediminui Paviržiui”.
Tuos įvykius apžvalgininkas Audrius Bačiulis savaitraštyje “Veidas” jau vertino kaip pilietinės visuomenės apraiškas: “Dar svarbiau tai, kad abiejuose mitinguose - tiek S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros, tiek Rotušės aikštėje - masiškai dalyvavo jaunimas. Karta, gimusi dar sovietmetyje, tačiau užaugusi jau laisvoje Lietuvoje, atėjo pasakyti, kad senių politinės intrigos jai nusibodo. Tai taip pat esminis reiškinys, rodantis, kad šalies politiniame gyvenime bręsta svarbios permainos”. Dar džiugiau komentavo politologas Vytautas Radžvilas: “Pats reikšmingiausias ilgalaikis padarinys yra tas, kad mūsų visuomenė prabudo ar bent jau akivaizdžiai bunda. Tai reiškia, kad į politiką ateis visiškai nauji veiklos ir pačių politikų pasirinkimo kriterijai”.
Džiugu, kad trijų tūkstančių minia sugebėjo atsverti politikų sprendimus, tačiau kaip ta minia būtų pasielgusi, jei būtų žinojusi apie bent dalį dabar paviešintų “Rubicon” vadovų ir tuomet frakcijų nuomonei įtaką dariusių politikų pokalbių?
Itin tragikomiškai skamba jaunųjų antipopulistų anuomet skelbtas perspėjimas saugotis valdžios “kabinamų makaronų”. Akciją organizavęs “antipopulistinis frontas”, kurio įkūrėjais skelbėsi Lietuvos studentų sąjunga, Demokratinės politikos institutas, Studentų teisininkų asociacija (ELSA), Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacija “RePublika” ir kitos nevyriausybinės jaunimo organizacijos, turėtų rimtai pasvarstyti, ant kieno “kabinamų makaronų” jie užkibo, kai “liko nepatenkinti tuo, kad iš Vilniaus miesto mero posto nuverstas didžiulį rinkėjų pasitikėjimą pelnęs Artūras Zuokas”.
Įdomu, kaip dabar turėtų jaustis ir viešame koncerte Zuoką rėmę muzikantai. Štai Neda Malūnavičiūtė “Lietuvos rytui” anuomet sakė: “Mes turėjome gerą merą, kuris neteko posto dėl intrigų”. O kokią nuomonę turėtų pasakyti tame pačiame koncerte dalyvavę “Rebelheart”, Povilas Meškėla, Luka, ŽAS, “Skamp”, “G&G Sindikatas”?.
Viską dar būtų galima suversti teisėsaugininkų sąmokslui, tačiau iš visų akcijų-koncertų kyšo kažkokios kreivos ausys. Pavyzdžiui, tame pačiame mitinge Rotušės aikštėje palaikyti A. Zuoko susirinkusiems “kažkoks jaunimas” dalijo trispalves vėliavas, plakatai skelbė: “Vilniečių nuomonė svarbiausia - už Artūrą!”, “Stagnacijai - ne!”, “Lietuvos jaunimas - už Zuoką”. Tas pats bendražygis Eugenijus Gentvilas vėliau jau beveik viešai atsižadėjo to paties A. Zuoko. Ar tik tai nėra nuolatinių kompromisų su sąžine rezultatas? Dabar A. Zuoko Vilnių sveikinantys žodžiai “Sveikas, Vilniau! Sveiki, vilniečiai! Sveiki, laisvo miesto laisvi piliečiai!” skamba itin dviprasmiškai.
Ir tada belieka apgailestauti, kad bent iki šiol ta taip trokštama pilietinė visuomenė tyli it musę kandusi. O gal netyčia “ant ausų aptikusi makaronus”?
