Baigęs kadenciją prezidentas Valdas Adamkus nenustygsta vietoje. Su tikro amerikiečio misionieriaus atkaklumu jis jau kurį laiką lipdo, vienija dešiniąsias politines partijas. Gražu žiūrėti į geranoriškas žmogaus pastangas. Nesuvaidintas patriotizmas, siekimas pasitarnauti Lietuvai visada puošė V. Adamkų. Bet toli gražu ne visada gerais norais grįstas prezidento pastangas vainikuoja sėkmė.
Dar prisimename, kaip ponas Adamkus mėgino padėti konservatoriams sutvarkyti naftos ūkį, kaip iškėlęs naujosios politikos šūkį stengėsi į darnias gretas surikiuoti liberaliąsias centro jėgas, kaip vardan tos Lietuvos antrąkart beviltiškai siekė prezidento posto. Atrodo, didelio džiaugsmo anas beribis paslaugumas nesuteikė nei buvusiam prezidentui, nei jo mylimai tėvynei. Lietuviškos politikos peizaže ponas Adamkus primena Sizifą, bergždžiai stumiantį sunkų tautos rūpesčių akmenį į Medvėgalio viršūnę.
Ar naujoji prezidento V. Adamkaus iniciatyva dar labiau neišryškins šio dramatiško vaizdo?
Kas pavyko kairei, nebūtinai turi pavykti dešinei
Pieš kelerius metus grįžęs į aktyvią politiką Algirdas Brazauskas sugebėjo ne tik suvienyti buvusius Lietuvos komunistus su socialdemokratais, bet ir atvesti juos į valdžią. Matyt, šis pavyzdys įkvepia politiniams žygiams ir Valdą Adamkų.
Bet ar tikrai eidamas A. Brazausko pėdomis V. Adamkus gali tikėtis sėkmės? Jau labai skiriasi tiek jųdviejų, tiek lietuviškos kairės ir dešinės politiniai ypatumai.
Kairiųjų jėgų vienybės pagrindas - organizuota ir drausminga, “demokratinio centralizmo” mokslus išėjusi, savo lyderiams be išlygų paklūstanti Lietuvos kompartija. Keisdama vardus, įsiurbdama savo vidun kitus politinius darinius, ji bet kuriomis aplinkybėmis sugeba išsaugoti senus partinius instinktus, senąją vidaus tvarką ir vienmintiškumo dvasią.
Ponas Brazauskas - ne koks prasišokėlis, bet kompartijos subrandintas ir jos vadų į lyderius paskirtas žmogus. Jo politinė galia, jo teisė vadovauti kairiosioms jėgoms yra neginčytina, savotiškai paveldėta iš sovietinių laikų. Lygiai taip pat, kaip paveldėti yra ir kairiųjų politikų elgesio su savo lyderiu stereotipai.
Kad ir kokią kvailystę pasakytų ar padarytų A. Brazauskas, partijos draugai juo niekada viešai nesuabejos, niekada jo nekritikuos. Jam negalioja kitiems politikams taikomos taisyklės ir reikalavimai. Kad ir skandalinga pastarųjų dienų istorija: be argumentų apkaltinęs policijos generalinį komisarą nusikaltimu, gatvės žargonu jį iškeikęs ir tuo padaręs savo partijai daug žalos, premjeras A. Brazauskas taip ir nesulaukė nė vieno kritiško socialdemokratų žodžio.
Taigi A. Brazausko kaip kairiųjų jėgų vienytojo vaidmuo buvo natūralus, pagrįstas sena partine tradicija ir todėl sėkmingas. Pagaliau net vienyti nebuvo ko: užteko kiek sudrausminti Demokratinę darbo partiją ir į plačias jos gretas inkorporuoti vidaus nesutarimų nuvargintus senuosius socialdemokratus.
Pono Adamkaus ir Lietuvos dešiniųjų padėtis visai kita. Skiriasi dešiniųjų partijų patirtys, tradicijos ir ambicijos. Skiriasi Valdo Adamkaus ir šių partijų santykiai.
Kviestinio lyderio drama
Ponui Adamkui, kaip ir kadaise iš svetur atsikviestiems Lenkijos-Lietuvos karaliams, buvo numatytas ne savarankiško valstybės vadovo, bet partijų parankinio vaidmuo. Centro sąjungos į Lietuvą atsivežtas prezidentas turėjo sustiprinti politinę šios partijos įtaką, padėti jai įsitvirtinti valdžioje. Neatsitiktinai centristai po Valdo Adamkaus pergalės rinkimuose kalbėjo apie papildomas ministrų vietas Vyriausybėje.
Natūralu, kad prezidento Adamkaus pasirinkta savarankiško politiko pozicija centristų buvo įvertinta kaip išdavystė, už kurią po penkerių metų vykusiuose prezidento rinkimuose su kaupu atsilyginta.
Kviestinis lyderis neatliko partijų jam skirto paslaugaus patarnautojo vaidmens. Realiai nepartinis, savarankiškas prezidentas nepateisino ne tik centristų, bet ir konservatorių bei liberalų vilčių. Turėdamos valdžią Seime ir Vyriausybėje šios partijos buvo priverstos paisyti prezidento nuomonės, eiti su juo į kompromisus ir nuryti ne vieną karčią nuoskaudą.
Valdas Adamkus per savo kadencijos metus tapo savas daugeliui Lietuvos žmonių, bet nepasidarė savas partijoms. Jos į buvusį prezidentą visada žiūrėjo kaip į varžovą, kartais - kaip į pagrindinį visų savo politinių nesėkmių kaltininką.
Tad nieko keista, kad centristai ir liberalai ne tik atsiribojo nuo antros kadencijos siekusio pono Adamkaus, bet ir iškėlę savus kandidatus puolė prieš jį į rinkimų kovą. Tokio jų elgesio negalima paaiškinti jokia politine aritmetika, jokiu politinės naudos siekimu: akivaizdu, kad stoję greta populiaraus prezidento centristai ir liberalai galėjo laimėti daugiau vietų savivaldybėse. Taigi toks šių partijų elgesys grįstas tik žmogiškomis emocijomis, tik noru parodyti: ponas Adamkus mums yra svetimas, su jo siekiais ir politine valia mes nieko bendra neturime.
Ne išankstiniu palankumu prezidentui, bet politiniais paskaičiavimais rėmėsi konservatoriai ir modernieji krikščionys demokratai: jie parėmė buvusį valstybės lyderį tikėdamiesi didesnės sėkmės savivaldybių rinkimuose. Ir, atrodo, neapsiriko.
Nėra jokių ženklų, kad pastaruoju metu partijų požiūris į poną Adamkų būtų bent kiek pasikeitęs. Kaip iš kviestinio lyderio, iš jo ir šiandien laukiama paslaugos, patarnavimo, bet tik ne įtakos, ne primetamos politinės valios. Buvęs prezidentas centro ir dešiniosioms partijoms reikalingas ne kaip jas vienijantis, kartu dirbti raginantis misionierius, bet kaip geras dėdulė iš Amerikos, galintis prieš Seimo rinkimus pasidalyti aukštais savo reitingais.
Todėl labiau tikėtina, kad dešinieji ne tiek glausis prie pono Adamkaus šono ir smagiai “veiks kartu”, kaip veikė pono Brazausko paraginti Lietuvos kairieji, kiek varžysis tarpusavyje dėl didesnio Adamkaus palankumo ir paramos.
Nežinia, ar dešiniųjų globėjo vaidmenį sau prisiskyręs prezidentas supranta, kas vyksta vienijamų partijų viduje? V. Adamkus daug kalba apie atsinaujinusių konservatorių ir susijungusių liberalių politinių jėgų (liberalų, centristų, moderniųjų krikdemų) koaliciją.
Bet ar įmanoma šiandien sulaukti konservatorių atsinaujinimo? Ar galima tikėtis, kad sparčiai lipdomas egocentriškų liberalų ir centristų sambūris virs patikima, valstybiškai mąstančia politine jėga - Lietuvos kelio partija? Jei kartais taip ir nutiktų, kas galėtų priversti liberalus ir konservatorius sueiti į bent kiek tvirtesnę koaliciją dabartiniame Seime ir būsimuose Seimo rinkimuose?
Šie klausimai reikalauja detalesnio aptarimo, o pradėtas komentaras - tolesnio tęsinio, kurį skaitykite rytoj.
