Kas džiovina jaunų našlių gedulo ašaras?
Irena ZUBRICKIENĖ
Trys vyrai, kuriuos aplankė "Akistatos" korespondentai, vienas kito nepažįsta - yra skirtingo amžiaus, gyvena skirtingose vietose, užsiima skirtingais darbais. Bendra tarp jų tik viena - visi trys, būdami jauni, palaidojo savo žmonas ir liko gyventi tik su mažamečiais vaikais. Kai našlauti lieka jaunos moterys, niekas per daug nė nesistebi - rodos, įprasta, jog moters pečiams pakeliamos visokio svorio gyvenimo naštos. Domėjomės šeimos nelaimę patyrusių jaunų vyrų nuotaikomis: ar žmonos mirtis išstūmė gyvenimo pagrindą iš po kojų, ar jie sugeba savo vaikams kartu būti motina ir tėvas, ar kuria ateities planus?
Irmantas
Rumokų kaime (Vilkaviškio raj.) gyvenančio Irmanto Astrausko (26 m.) šeimyninis gyvenimas su Jugita tetruko vos kelerius metus. Nespėjusi atšvęsti savo 23-iojo gimtadienio Jurgita Astrauskienė mirė praėjusių metų gruodžio viduryje. Be motinos liko augti penkiametis Matas, kurio Jurgita susilaukė dar iki pažinties su Irmantu, ir vos septynių mėnesių sutuoktinių sūnus Tomukas. Jaunos moters mirtis buvo netikėta. Irmantui apie įgimtą širdies vožtuvų nepakankamumą Jurgita buvo tik užsiminusi. Nuo mažens gyvenimo nelepinta jaunutė moteris (būdama bene šešerių liko našlaitė), gyvenimo tiesų išmokyta senelių, sau skyrė mažiausiai dėmesio - rūpėjo šeima, tvarka senelių jai paliktuose namuose, ūkis. Artimųjų teigimu, Jurgita vis bėgo ir bėgo. O jai, ligonei, kaip po mirties užsiminė Jurgitą bandę išgelbėti medikai, buvo reikalinga ramybė visomis šio žodžio prasmėmis - kasdienybė be skubėjimo, be rūpesčių, be išgyvenimų, be sunkių darbų. Vilkaviškio medikai Jurgitai net buvo prasitarę apie didžiulę riziką laukiantis antrojo vaikelio. Kai gimdymas praėjo gana sėkmingai ir naujagimis augo sveikas, Jurgita lyg ir visai nusispjovė į savo ligą - esą pranašauta ir panikuota be reikalo. Kaimo darbuose paskendusiai jaunai moteriai kartais svaigdavo galva, nutirpdavo veidas. Mirė ji staiga - vieną ankstyvą gruodžio rytą pasidarė bloga, o jau kitą dieną moters gyvybė užgeso Kauno klinikose.
Pirmosiomis dienomis po laidotuvių Irmantui atrodė, kad žemė iš po jo kojų slysta daug greičiau nei tikėtasi - žmonos giminaičiai neslėpė norį, kad našlys po kelių mėnesių išsikraustytų iš Jurgitos senelių namų, prasitarė užauginsią ir mergautinį Jurgitos kūdikį.
- Matuką aš pažinau nuo vystyklų, - pasakojo Irmantas, - ir jam buvau kaip tėvas. Laidojant Jurgitą nė mintis į galvą nešovė, kad motinos netekę broliukai turės gyventi atskirai. Suprantama, aš, staiga likęs be namų, negalėjau būti pranašesnis už Jurgitos giminaičius, pasišovusius globoti Matuką. Žinokit, supykau nejuokais. Nuo to laiko nesu matęs Matuko - iš nuoskaudos negaliu ten važiuoti. O man jo trūksta - juk per tuos metus šeimoje aš jam buvau tėvas. Dabar net nenoriu svarstyti, kuo jis mane laikys ūgtelėjęs - mažiukas turbūt greitai viską pamirš. Skaudžiausia, kad broliai nejaus turintys vienas kitą.
Gyvenimo griuvėsiuose, kaip jam atrodė, atsidūrusiam jaunam našliui, likusiam be turėtų namų, teko kraustytis pas Rumokuose nedidelį butą turinčius tėvus. Jo motina Valentina Astrauskienė tapo didžiausia patarėja rūpinantis metukų tuomet dar neturėjusiu Tomuku. Irmanto bėdoms neliko abejinga ir Klausučių seniūnija - skyrė butą prie pat jo motinos. Tegul labai apleistą, tegul su skolomis, bet atskirą kampą, tinkamą šeimai.
Nepaisydamas aplinkinių nustebusių žvilgsnių ir skaudinančių apkalbų, Irmantas, praėjus keliems mėnesiams po Jurgitos mirties, pradėjo vis labiau dairytis į vieną jauną moterį, kurią šiandien jau vadina naująja savo laime. Irmantui atrodo, kad jo draugė, pati turėdama jau ūgtelėjusį mažylį, bus gera motina ir jo Tomukui. Anot jauno našlio, kuo anksčiau sūnus turės juo besirūpinančią moterį, tuo greičiau palinks į ją kaip į motiną. Esą motina yra ne ta, kuri pagimdo, o ta, kuri užaugina. Svetimų nesibaiminantis mažylis šilumos kupinomis akelėmis apdovanoja kiekvieną, kuris tik jį pakalbina, tačiau nutaręs pailsėti nedvejodamas išsirenka tik tėčio glėbį.
Raimondas
Raimondą Onusaitį (31 m.), gyvenantį Teiberių kaime (Vilkaviškio raj.), našlystės našta slegia daugiau nei pusantrų metų. Netikėta tuomet 24 metų žmonos Ingridos mirtis nutraukė septynerius metus trukusį laimingos šeimos gyvenimą. Žmonos tėvų sodyboje ir po nelaimės tebegyvenantis Raimondas džiaugiasi, kad su uošviais sutaria gerai, o ir vaikams - Jonui (8 m.) ir Ievai (2 m.) - tai vaikystės namai, kurių niekada neketinta palikti. Ingridos tėvai Danutė ir Kazimieras Mockevičiai, užauginę penkis vaikus ir dabar jau du iš jų palaidoję, iki dukters netekties visuomet tik ir temanė, kad būtent Ingridos šeima pakeis juos, tvarkingus sodybos šeimininkus.
Ingrida Onusaitienė mirė nuo širdies ligos. Artimieji įsitikinę, kad gydoma liga nebūtų taip greitai sugraužusi jaunos moters gyvenimo, tačiau provincijos medikai buvę nepastabūs. Balandžio mėnesį Ingrida pagimdė Ievutę, tačiau savo rankomis mažylę glostė vos porą savaičių. Staiga jaunoji mama buvo priversta atgulti ligoninės patalan. Kauno medikai neslėpė - reikalinga širdies operacija. Vėliau, gydę įvairiais medikamentais, pripažino - jau per vėlu. Lovoje tegalėjusi gulėti moteris silpo valandomis: pati svėrė jau tik vos per 40 kilogramų, tad, retkarčiais palaikydama ant rankų dukrelę, pravirkdavo - gyvasis gumulėlis jai buvo per sunkus. Pusė ligoninėse praleistų metų sunkiai ligonei baigėsi mirtimi. Moteris labai kabinosi į gyvenimą - baiminosi palikti vaikučius, tad įsiteiginėjo privalanti gyventi. Silpnumo minutėmis motinai prasitardavo, kad mažylius turėsią užauginti visi namiškiai kartu.
Kas per pusantrų našlystės metų pasikeitė Raimondo gyvenime? Vasaros darbų nugairintas simpatiškas vyras atsakė nedvejodamas - nebetiki Dievą.
- Dar nežinodamas, kad žmoną gyvą matau paskutinį kartą, tą vakarą labai daug meldžiausi prašydamas Dievo pagalbos, - nelinkęs svetimiems atverti savo sielos nuoskaudos pilnais žodžiais atviravo Raimondas. - Ingrida buvo labai mieguista, todėl mane užpuolė kankinanti nuojauta. Maldos nepadėjo. Tai ar yra Dievas, jeigu leidžia sugriūti jaunos šeimos laimei, mažyliams likti be mamos?..
Kasdienybė Raimondui neleidžia užmiršti savo bėdos - esą kuo toliau, tuo labiau jis pasigenda Ingridos. Skaudu žiūrėti į Ievutę, kas vakarą pabučiuojančią mamytės nuotrauką ir palinkinčią jai labos nakties. Tėvo širdį sudrebina jaudulys, kai mažylė tetą ar kaimynę šūkteli mamos vardu. Sielvartas ir nerimas apima, kai išgirsta Jonuko kategorišką atsisakymą eiti prie mamytės kapo - čia jis tematęs nuolat raudančius senelius, tėtį, todėl elgiasi tarsi streso krečiamas. Pirmąją klasę šiemet baigęs Jonas puikiai prisimena mamą gyvą, neužmiršęs ir varginančių kelionių pas ją į ligonines. Raimondas jau dabar pasiruošęs spręsti artėjančias sūnaus paauglystės problemas.
- Jeigu žentas iš mūsų kada nors išeitų, mums tai būtų naujas smūgis, - susigraudino Danutė Mockevičienė. - Tokių vyrų reikia paieškoti: nuo pat gimimo pats maudo vaikus, nėra ūkyje tokio darbo, kurio jis nemokėtų, darbštus, supratingas, o kai reikia, ir valgyti pats pagamina. Per tiek laiko nebuvo nė vieno vakaro, kad žentas kur nuklystų. Vaikai jam - viskas.
Apie kitą moterį nenorintis galvoti Raimondas ateities planų nekuria - jie tarsi būtų numirę kartu su Ingrida. Į uošvio pajuokavimus, esą reikia dairytis doros motinos vaikams, jaunas našlys arba visai nereaguoja, arba net pykteli. Supykdė Raimondą ir kai kurių pažįstamų patarimai, esą atsisakius pačiam auginti vaikus, valstybė "uždėtų" globą močiutei ir šeima kas mėnesį gautų nemažą sumą pinigų. Raimondui aišku tik viena: vaikų meilė vertesnė už pinigus. Rūpesčiuose paskendusio jauno našlio gyvenime būna ir silpnumo akimirkų, kurias, kaip pats sakė, stengiasi paslėpti nuo kitų akių - vienumoj, naktį. Anot Raimondo, vienintelis stiprybės šaltinis - vaikai, kuriuos, atimdamas patį brangiausią žmogų, likimas nuskriaudė labai skaudžiai.
Dainius
Gedulo nuotaikos Dainiaus Pečinaičio (38 m.) pastogėje Liudvinavo miestelyje (Marijampolės savivaldybė) dar labai skaudžios - savo gyvenimo moterį Sigitą (38 m.) jis palaidojo vos prieš mėnesį. Keturių mažamečių motiną mirtis ištiko staiga. Mirties liudijime įrašyta: moteris apsinuodijusi alkoholiu. Artimieji nelinkę prikelti viską iš naujo, tačiau tokią teismo medicinos eksperto išvadą jie kategoriškai neigia. Anot jų, nelaimės išvakarėse Sigita savųjų kompanijoje buvo išgėrusi tik kelis stiklelius alkoholio. To paties gėrimo buvo ragavę ir kiti, tačiau niekam nieko neatsitiko.
Atletiško sudėjimo, iš pažiūros nelengvai pažeidžiamas Dainius, pastaruoju metu neturintis nuolatinio darbo ir besitvarkantis namuose, po Sigitos mirties jaučiasi labai sutrikęs. Be motinos liko ne tik jųdviejų trečiuosius bebaigianti žvitriaakė Kornelija, bet ir dar trys Sigitos vaikai, sugyventi su kitais dviem vyrais. Gyvenimo labirintuose besiblaškiusi moteris, sutikusi Dainių, po septynerių kartu praleistų metų, rodės, jau galėjo pasidžiaugti pagaliau su vaikais įsikūrusi ramioje ir saugioje salelėje.
Kartu su Dainiaus tėvais pora gyveno jų name - gausiai jaunajai šeimynai paskirtas visas antrasis namo aukštas. Bene visi vaikai turi po atskirą kambarį. Sigitos atžalos - Tadas (16 m.), Erika (13 m.) ir Andrius (10 m.) - Dainių vadina dėde, tačiau po mamos netekties vyriausiasis visų vardu pareiškė, jog "niekur iš dėdės neis".
- Man net nekyla klausimas, kur ir su kuo turi gyventi šie vaikai, - paklaustas, ar dvejojo apsispręsdamas tapti oficialiu jų globėju, tvirtai atsakė Dainius. - Pirmiausia, tai mano mylėtos moters vaikai. Antra, per septynerius metus aš prie jų labai pripratau. Trečia, negaliu ir Kornelijos, tikros savo dukrelės, atskirti nuo jos brolių ir sesutės. Visiems vietos ir duonos užteks - dar ir mano tėvukai gyvi, sveiki, geranoriški.
Marijampolės savivaldybėje kol kas nenuspręsta Dainių paskirti trijų našlaičių globėju - mat pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur ir kaip gyvena, ką veikia ir ką mąsto du tikrieji šių vaikų tėveliai. Iki šiol jie nesirūpindavo savo atžalomis, nė vienas nemokėdavo alimentų. Vaikai dar mena dažnai vykdavusius šeimos barnius buvusiuose namuose, peštynes, slapstymąsi nuo įtūžusio girto tėvo. Be motinos likę našlaičiai nelinkę iš naujo pažindintis su jiems svetimais žmonėmis, tik užmezgusiais jų gyvybę.
Dainiaus namuose netrūksta darbų - pusantro hektaro žemės, trys kiaulės, per 20 vištų. Kaip buvo mamai gyvai esant, taip ir dabar kiekvienas šeimos narys žino, ką turi padaryti - Erika aptvarko kambarius, moka ir šį tą pagaminti virtuvėje, prižiūri jaunėlę sesutę, Tadas atsakingas už švarą tvarte, Andrius - tarsi ryšininkas ir organizatorius visuose darbuose. Kad nelaimės prislėgtiems vaikams būtų lengviau, dabar Pečinaičių namuose būna daugiau bendraamžių - ir Dainiaus, ir Sigitos giminaičių. Dainius suinteresuotas skatinti visų jų bendravimą, artimumą.
Sunkiausia Dainiui - užmigdyti nakčiai vis įsiverkiančią ir mamos reikalaujančią Korneliją. Be tėčio, mergaitės, rodos, niekam nepavyktų užmigdyti. Kyla minčių ir dėl Erikos - kas jai bus didžiausias patarėjas "moteriškais klausimais"? Dainius daugiausia tikisi iš gana šiuolaikiškai nusiteikusios savo motinos. Daugiavaikiu našliu tapęs vyras mano, kad su Sigitos sūnumis kalbą tai jau tikrai ras - iki šiol nebuvo jokių problemų, tai gal sėkmė lydės ir vėliau.
Dainius neslėpė vis dažniau pamąstąs, kodėl likimas jam toks žiaurus. Draugai dabar net piktai pajuokauja - esą daugiau jokia moteris nesiryš su Dainiumi gyventi, nes laimė su juo tetrunka vos septynerius metus. Iki Sigitos, su kuria gyveno nesusituokę, nes tik su trečiu vyru laimę suradusi moteris buvo skeptiškai nusiteikusi santuokos klausimu, kurį laiką Dainius jau buvo našlavęs - palaidojęs netikėtai mirusią žmoną Danguolę. Per bene septynerius bendro gyvenimo metus sutuoktiniai niekaip negalėjo susilaukti vaikų. Kreipęsi į medikus jie tikėjosi sėkmės. Atliekant vieną operaciją Kauno klinikose, Danguolė staiga mirė - nepabudo po narkozės. Dainius įsitikinęs, kad lemiamą klaidą tuomet padarė medikai, tačiau kaltųjų neieškojo ir jų atsakomybės nereikalavo. Jam pakako netekties skausmo.
Jau gyvenant su Sigita, porą nutvilkė dar vienas skausmas - gimdymo metu traumuoto jųdviejų sūnelio Luko mirtis. Dabar berniukui būtų šešeri. Nuolatinės medikų priežiūros ir pagalbos reikalavęs kūdikis teišgyveno vos metus. Anot Dainiaus ir jo tėvų, buvo galima ieškoti kaltųjų, tačiau po žeme patekusiems nelaimėliams reikalinga ramybė, todėl "paslaptis ir paliko po žeme".
- Susitaikyti su savo dviguba našlyste man nelengva, - sakė Dainius. - Užtenka išgirsti Tadą, vis užsimirštantį, kad mamos nėra, ir ieškantį jos, arba paežerėje pastebėti Kornelijos akis, kai aplinkui visi vaikai šūkalioja savo mamas. Mano mažylė nebeturi ką vadinti mama. Apmaudu ir dėl to, kad nespėjau įgyvendinti Sigutės svajonės - ji dar nebuvo mačiusi jūros. Liko tik duotas pažadas šią vasarą ten papoilsiauti. Dabar privalau nuvežti prie jūros nors vaikus.
