“Ar tik sumirksėjusi žvaigždelė, o gal iš tikrųjų - viltis?” Tokiu klausimu prasideda straipsnis žurnale “Argentina”, leidžiamame Buenos Airėse. Čia aprašoma vietinio žmogaus tragediją, kuris po jos per žaibiškai trumpą laiką tapo vienu populiariausių savo šalies žmonių. Tai Juanas Carlosas Blumbergas.
Tragedija nutraukė ramų gyvenimą
Iki 2004 metų kovo 26 dienos inžinierius pramoninkas Juanas Carlosas Blumbergas Argentinoje gyveno kaip tūkstančiai šio krašto piliečių. Dirbo konsultantu tekstilės industrijoje, gyveno pasiturimai su žmona ir sūnumi Buenos Airių prestižiniame Martinez priemiestyje, kuriame turėjo pasistatęs didelį, patogų namą. Namo interjeras - salono ir valgomojo sienos iškaltos tamsiai raudonu medžiu, protarpiais padailintos meistriškai išskaptuotais lietuviškais motyvais: Vytis, Gedimino stulpai ir įvairių Lietuvos miestų herbai.
Tačiau tas normalus, ramus gyvenimas staiga pasikeitė pernai kovo 17 dieną. Tame pačiame Martinez priemiestyje, netoli namų, buvo pagrobtas jo sūnus Axelis, 23 metų inžinerijos studentas. Ginkluoti grobikai gatvėje jį, naktį grįžtantį iš kino, prie draugės namų privertė sėsti į mašiną. Grobikai, kaip įprasta, greitai pareikalavo iš tėvų nemažos sumos pinigų ir pagrasino nepranešti policijai. Tokie žmonių pagrobimai Argentinoje vadinami “ekspres”, nes paprastai gan greitai išsisprendžia sumokant išpirką, ypač doleriais.
Tėvas, pasitaręs su miesto policija, nutarė jaunuolio saugumo labui surinkti reikalaujamą sumą ir pristatyti juos į sutartą vietą.
Be jokių palydovų, kaip buvo nurodyta, tėvas nuvyko su pinigais į sutartą vietą, išlaukė iki vidurnakčio. Niekas nepasirodė. Nusivylęs grįžo namo, galvodamas, kad čia buvo tik išbandymas, ir greičiausiai bus vėl atnaujintas kontaktas, sutarta dėl antros susitikimo vietos. Bėgo dienos. Kovo 26 dieną La Reja priemiestyje, maždaug 45 kilometrai į Vakarus nuo Buenos Airių, vietiniai gyventojai rado nukankintą, peršauta galva jaunuolį. Tai buvo Axelis Demianas Blumbergas.
Augo lietuviškoje aplinkoje
Čia norėtųsi šiek tiek supažindinti su Juanu Carlosu Blumbergu. Nors vardai ir pavardė neskamba lietuviškai, jis gyveno ir augo lietuviškoje bendruomenėje ir aplinkoje. Tėvų namai buvo greta Aušros Vartų lietuvių parapijos Avellanedos priemiestyje, Buenos Airėse. Juano Carloso tėvas, nors būdamas vokiečių kilmės, puikiai kalbėjo lietuviškai. Mama - tikra lietuvė, ukmergietė; jie kartu augino du sūnus - Juaną Carlosą ir Pedrą, abu vaikai gimė Argentinoje. Tėvai buvo aktyvūs lietuvių parapijos nariai ir giedojo bažnyčios chore. Pats Carlitas (taip jį vadinome) vaikystėje patarnavo pamaldose. Paaugęs šoko šios parapijos lietuvių tautinių šokių grupėje.
Juanas Carlosas Blumbergas, būdamas gabus studentas, Argentinoje baigė chemijos mokslus. Vėliau dar baigė inžineriją. Specializavosi tekstilės srityje. Ilgus metus organizavo, statė, modernizavo pluošto apdirbimo fabrikus ne tik Argentinoje, bet ir Brazilijoje, Kolumbijoje, Bolivijoje ir net Šveicarijoje. Blumbergas taip pat yra ne kartą lankęs Lietuvą. Paskutiniu laiku, dirbdamas tekstilės konsultantu, sūnaus padedamas, netoli Buenos Airių pasistatė ir kartu administravo modernų sintetinio pluošto (poliesterio) siūlų fabriką. Kartą pats Blumbergas prasitarė: „Norėjau, kad sūnus žinotų ne tik tai, kaip pastatyti, bet ir sugebėtų tvarkyti bei vadovauti gamyklai ir sykiu užsitikrintų saugia, ramią ateitį. Man to fabriko tikrai nereikia, įkūriau tik jam”.
Axelis buvo nepaprastai gabus vaikinas, be ispanų kalbos, puikiai kalbėjo vokiškai ir angliškai. Jam buvo belikę vieni metai baigti mechanikos inžinerijos mokslus...
Priesaika prie sūnaus karsto
Po šio tragiško įvykio inžinierius Blumbergas prie sūnaus karsto prisiekė dirbti jo atminimui ir dėti visas pastangas, kad toks smurtas ir žmogžudystės būtų išrauti iš Argentinos žemių, o žmogžudysčių kaltininkai būtų surasti, nuteisti ir deramai nubausti. Taip Blumbergas pradėjo savo užsibrėžtą darbą.
Norėdamas atkreipti argentiniečių dėmesį, pradėjo rinkti gyventojų parašus, prašydamas valdžios įvesti griežtesnius įstatymus nusikaltimams pažaboti ir daryti būtinas reformas. Visuomenė jam pritarė: per labai trumpą laiką surinko net penkis milijonus parašų!
Po sėkmingo parašų rinkimo Blumbergas per spaudą ir televiziją išjudino Buenos Airių ir apylinkių gyventojus, kviesdamas gausiai dalyvauti mitinge prie Kongreso rūmų. 2004 m. balandžio 1-osios vakare su plakatais ir žvakutėmis susirinko daugiau nei 100 tūkstančių žmonių minia (valdžiai tai nepatiko, todėl skelbė, kad “policijos duomenimis, tik 20 tūkst.”).
Pagrindinis kalbėtojas mitinge, žinoma, buvo inžinierius Blumbergas. Mitingo tikslas buvo atkreipti Kongreso dėmesį, kad šis kuo greičiau įvestų pasiūlytus įstatymus dėl gyventojų saugumo. Kongreso pirmininkui E. Camano buvo pristatytas 7 punktų dokumentas, kuriame, be kita ko buvo, reikalaujama: laisvės atėmimu bausti už nelegalų ginklų nešiojimą; registruoti mobiliuosius telefonus su visais žmogaus tapatybės duomenimis; įvesti asmens tapatybės dokumentus, kuriuos būtų sunku suklastoti; leisti policijai patikrinti įtartinų asmenų dokumentus ir t.t.
Kai pirmą kartą inžinierius Blumbergas turėjo progos pasimatyti su Argentinos valstybės prezidentu, šis, nors ir sutiko su pasiūlytomis reformomis, apsiribojo teiginiu, kad ne jis, o Kongresas priima įstatymus. Tad šis pirmas mitingas ir buvo skirtas atkreipti Kongreso narių dėmesį.
Po šio masinio gyventojų pasirodymo pats Blumbergas pradėjo lankyti Kongreso sesijas. Vėliau spaudoje ir televizijoje paviešindavo tų Kongreso narių vardus, kurie priešinosi ar nekreipė dėmesio į siūlytus pakeitimus.
Valdžios organai, nesitikėję tokio šio žmogaus ryžto ir energijos išjudinant tūkstančius gyventojų, pradėjo su Blumbergu palaikyti artimesnius ryšius. Nors jo populiarumas augo ne dienomis, o valandomis, Kongrese atsirado aršių priešų, kurie nepakentė tokio piliečio kišimosi į jų saugią teritoriją.
Antrasis Buenos Airėse surengtas mitingas (prie Teisingumo rūmų, Lavalle aikštėje) 2004 m. balandžio 22 d. sutraukė daugiau nei 50 tūkst. dalyvių. Čia, kaip ir pirmajame, žmonės reikalavo: “Seguridad, seguridad!” („Saugumo, saugumo!”). Aukščiausiojo teismo pirmininkui buvo pristatyta 12 punktų peticija, kurioje buvo reikalaujama: kad teismai dirbtų daugiau valandų; kad sprendimai ir nuobaudos būtų paskelbti spaudoje, taip pat nurodyti teisėjų, advokatų ir apkaltintųjų vardai; dažniau peržiūrėti dirbančių teismuose statusą; bandyti sujungti įvairių įstaigų žmonių registrus į vieną centralizuotą, patogesnį biurą; duoti teisę pasisakyti teismuose nukentėjusiems ir jų giminėms, kaip tai gali daryti prokurorai, ir t.t.
Draugija “Už mūsų vaikų gyvybes”
Per gan trumpą laiką Blumbergas su savo padėjėjais, dirbdami savanoriškai ir be jokių honorarų, paruošė ir pristatė įvairioms Argentinos valstybinėms įstaigoms - Kongresui, Aukščiausiajam teismui ir provincijų savivaldybėms - svarbių reformų pasiūlymus. Galima džiaugtis, kad jų dėka Kongresas ir savivaldybės priėmė nemažai pataisų.
Blumbergo socialinis judėjimas, neturintis politinių užmojų, reikalavo vis daugiau energijos - daugiau nei gali pakelti saujelė žmonių. Visų pirma judėjimui reikėjo suteikti teisinį pagrindą. Taip Buenos Airėse 2004 m. rugpjūčio 17 dieną buvo įkurta draugija “Fundacion Axel Blumberg, por la vida de nuestros hijos” (“Axelio Blumbergo draugija. Už mūsų vaikų gyvybes”).
Vieno pasiturinčio argentiniečio pramonininko dėka draugija gavo nemokamam naudojimui nemažas patalpas pačiame Buenos Airių centre. Savininkas šias apstatytas patalpas draugijai mielai užleido, nes pats turėjo savo šeimoje panašų sunku išgyvenimą (jo dukra irgi buvo pagrobta - laimei, tas atvejis baigėsi laimingai). Tad norėdamas prisidėti prie populiaraus judėjimo, pramonininkas mielai sutiko materialiai paremti šią organizaciją.
Tuo metu viešėjau Argentinoje ir buvau pakviestas inžinieriaus Blumbergo dalyvauti priėmime draugijos būstinėje. Pasaulinės organizacijos “Rotary Club” Buenos Airių miesto skyrius draugijai padovanojo visą naują kompiuterinę įrangą. Būstinėje ant vienos sienos kabo spalvota nuotrauka, kurioje Šv. Tėvas Jonas Paulius II sveikinasi su inžinieriumi Blumbergu. Ant kitos - didžiulė pirmosios prie Kongreso rūmų surengtos manifestacijos nuotrauka.
Beje, trečioji manifestacija įvyko pernai rugpjūčio 26 d. prie Kongreso rūmų - joje vėl dalyvavo per 100 tūkstančių pritarančiųjų minia! Kaip ir pirmieji du, taip ir šis praėjo be didesnių incidentų. Žmonės pareiškė savo nuomonę. Valdžios atstovai, nors ir buvo kviečiami, nepasirodė. Dalyvavo ne tik pavieniai žmonės, bet ir šeimos su vaikais.
“The Wall Street Journal” tiksliai pažymėjo: „Visi Blumbergo organizuoti masiniai susibūrimai praėjo be jokių incidentų, tad galima juos pavadinti pacifistiniais, o tai Argentinoje retas dalykas. Labai skiriasi nuo įprastų peronistų arba pastaruoju metu surengtų liberaliosios-kairiosios pakraipos „piqueteros” eisenų, kurios nepraeina be materialinių nuostolių, triukšmo ir transporto suparalyžiavimo ilgam laikui. Nors tokios demonstracijos greičiau atkreipia valdžios dėmesį ir į jų reikalavimus būna reaguojama tuoj pat...”
Mobilizavus policiją, jau rugpjūčio mėnesį devyni Axelio žudikų gaujos nariai sėdėjo už grotų, nors nebuvo žinomos pačios gaujos viršūnės. Iš suimtųjų sužinota daugiau pagrobimo faktų. Pasirodo, Axelis Blumbergas, atsirišęs ir nusiėmęs grobikų uždėtą kaukę, mėgino pasprukti ir atpažino keletą grobikų. Tačiau vėl buvo grobikų pagautas ir nužudytas...
Kas atsitiko Argentinoje?
Šiandien Axelio tėvo Juano Carloso Blumbergo pavardė kasdien skamba Argentinos vietinėje televizijoje, jo nuotraukos randamos beveik visuose laikraščiuose ir žurnaluose. Jo populiarumą galima būtų palyginti su valstybės prezidento. O jis gal ir dar didesnis.
Kaip per tokį trumpą laiką inžinierius Blumbergas galėjo taip išgarsėti?
Kad geriau suprastume dabartinę Argentinos politinę padėtį, reikėtų grįžti į 2001 metus. Tais metais Argentina patyrė vieną iš didžiausių ekonominių krizių. Per trumpą laiką valdžia keitėsi net tris kartus. Valstybės nesumokėtos ir išeikvotos skolos privedė šalį prie bankroto.
Nuo prezidento Menemo kadencijos laikų Argentinos pinigas pesas buvo susietas su doleriu (vienas su vienu santykiu). 2001 m. pradžioje, kai pesas buvo atsietas nuo dolerio, per keturis mėnesius jis nusmuko iki 70 nuošimčių savo vertės ir stabilizavosi - dabartinis kursas: trys pesai - vienas doleris.
Kraštas smuko į bedugnę. Buvo uždaromos įstaigos. Visur jautėsi stagnacija. Nedarbas didėjo, valdžia neišmokėdavo algų pensininkams ir tarnautojams. Bedarbių skaičiui didėjant, užpuolimai, plėšikavimai, smurtas mušė negirdėtus rekordus. Pačios Teisingumo ministerijos duomenimis: „šiandien argentiniečių gyventojų saugumas nepavydėtinas. Iš apklaustųjų 42 proc. teigė buvę užpulti, apvogti namuose ar gatvėse. Iš jų 25 proc. nepranešė saugumo įstaigoms, - tai rodo, kiek mažai gyventojai pasitiki policija...”.
Sakoma, kad Argentinoje kas 44 valandas įvyksta vadinamasis “ekspres” pagrobimas. Nuo 2003 m. rugpjūčio iki 2004 m. balandžio buvo žinomi 131 tokie incidentai, nors, išskyrus Axelio atvejį, žmogžudyste jie nesibaigdavo. Šis būdas “užsidirbti” greitų pinigų labai populiarus ne tik Argentinoje, bet ir Brazilijoje, Meksikoje, ypač pagrobiant mažus vaikus ar studentus. Būta netgi atvejų, kai tas pats asmuo buvo pagrobtas net tris kartus.
Argentinoje daugeliu atvejų patys menkai uždirbantys policijos aukštesnieji tarnautojai sudarė palankias sąlygas nusikaltėliams veikti netrukdomai, vėliau pasidalijant išpirką. Nusikaltėliai, pakliuvę į policijos rankas, paperka korumpuotus teisėjus ir būna be teismų paleidžiami.
Blumbergas - naujasis šalies prezidentas?
Po šios niūrios apžvalgos, manau, bus lengviau atsakyti į klausimą dėl Blumbergo populiarumo. Žmonės yra pavargę gyventi amžiname pavojuje, būti skriaudžiami, kiekvieną dieną girdėti apie užpuolimus, namus lyg tvirtoves užsitvėrę aukštomis geležinėmis tvoromis. Ir staiga kaip iš dangaus atsiranda žmogus, kuris ne tik kalba, bet ir veikia, spaudžia prezidentą, valdžią daryti reikiamus sprendimus. Žmonės juo pasitiki, iš karto vertina jį kaip sumanų vadovą.
Dabartinis Argentinos prezidentas Kichneris, nenorėdamas per daug išjudinti peronistų partijos neaiškių pagrindų (nors šios partijos buvo išrinktas), laviruoja savo poste, eidamas gan siauru takeliu. Šios partijos struktūra nuo seno laikosi tiktai griežtai organizuotos liberaliosios darbininkijos dalies ir valstybinės korumpuotos biurokratijos dėka.
Prezidentas prieš rinkimus prižadėjo nemažai reformų: gerinti ekonomiką, didinti saugumą, mažinti nedarbą, bet sėdėdamas ant dviejų kėdžių, tarp susiskaldžiusių peronistų srovių, iki šiol mažai galėjo tesėti pažadus.
Inžinieriaus Blumbergo kietas kritikos žodis ir staigus iškilimas į vieną populiariausių lyderių pastato Argentinos prezidentą į nepavydėtiną padėtį. Jis su baime stebi Blumbergo populiarumą; kitą vertus, nors nenoromis, bando parodyti valdžios solidarumą šiam išaugusiam judėjimui.
Blumbergas nuo pat pirmos dienos teigė nenorintis eiti į politiką ir kad “nėra priklausomas nuo jokios politinės partijos”. Tačiau kiekviename jo viešai pasakytame žodyje spauda bando surasti tam tikrą politinį atspalvį. Taip pat nepraleidžia progos Blumbergui klijuoti visokiausių etikečių: “užsimaskavęs griežtos rankos politikas”, “pronacistas”, “ginantis tik turtingųjų interesus” ir kt.
Kalbėdamas su vienu šios draugijos veikėjų, paklausiau, kokie santykiai yra šiandien tarp Blumbergo ir prezidentūros. Išgirdau tokį atsakymą: “Nors [prezidentūra] labai mandagiai priima ir išklauso Blumbergo pageidavimus ir bando parodyti viešai savo solidarumą bei paramą mūsų organizacijai, tačiau ne kartą teko sužinoti, kad užkulisiuose kiša pagalius į ratus mūsų veiklai”.
Daug kas norėtų matyti Blumbergą politikos viršūnėse. Ne kartą kalbant politikos tema vietiniai prasitarė: “Jau pats laikas jam žengti į Rožinius rūmus (Casa Rosada)”; “Šiandien, jeigu būtų rinkimai, jis lengvai laimėtų”; “Žmogui tik vieną kartą gyvenime duodama tokia proga. Reikia tik žinoti, kada pats geriausias momentas ją išnaudoti. Blumbergui yra atėjęs tas laikas”.
Per beveik metus nuo tragiškos sūnaus mirties Blumbergas nepraleido progos dalyvauti įvairiose pasaulinėse konferencijose ar suvažiavimuose, kur svarstomos žmogaus teisės ir saugumas. Jis lankėsi Čilėje, Bolivijoje, JAV ir Europoje. Buvo pakviestas į Niujorko Manheteno institutą dalyvauti sesijose ir susipažinti su didžiųjų miestų gyventojų saugumo infrastruktūra. Ten turėjo progos susitikti su buvusiu Niujorko miesto meru Rudy Giuliani, iš jo gavo nemažai paramos ir patirties didžiųjų miestų problemoms spręsti. Taip pat užmezgė glaudesnius ryšius su Interpolu.
Ryšiai su Čikaga
Blumbergui nesvetima ir Čikaga. Pirmą kartą čia lankėsi 1966 metų vasarą, atvykęs su šokių grupe dalyvauti Lietuvių bendruomenės surengtoje Šokių šventėje. Po jos pasiliko ir gyveno pas draugus šešis mėnesius. Daug kartų lankydamasis JAV darbo reikalais, nepraleisdavo progos čia užsukti.
Paskutinį kartą su Blumbergu Čikagoje turėjau progą susitikti 2003 metų žiemą. Tuomet pietaujant “Seklyčios” restorane išsitraukė iš kišenės lapą su ilgu sąrašu: “Va, tiek sūnus liepė man parvežti elektronikos. Viskas - kompiuteriui pagreitinti. Negaliu atsisakyti, geras vaikas, gerai mokosi, jis yra mano dešinioji ranka...” Tai buvo tėvo žodžiai apie Axelį, kurio, deja, jau nebėra...
Clemente Dedela
“Amerikos lietuvis” (www.alietuvis.com)
