Albertas ONIŪNAS
Jau kelerius metus mūsų merginas įvairios firmos vilioja legaliai dirbti Vokietijoje ir kitose pasaulio šalyse pagal vadinamąją "Au Pair" tarptautinę programą. Oficialiai skelbiama, kad merginos gyvens užsieniečių šeimose, prižiūrės vaikus, bus visiškai išlaikomos ir dar gaus kelis šimtus markių. Taip pat galės pramokti kalbos, šeimininkai įsipareigoja apmokėti kalbos kursus. Tačiau daugelis jaunų lietuvaičių grįžo "paaukliavusios" labai nusivylusios, net neišbuvusios nustatyto 1 metų termino. Jos jau žino, kad oficialioje sutartyje surašytos puikios, europietiškos darbo ir gyvenimo sąlygos praktiškai tėra fikcija, nes pasiturintiems europiečiams, pasitelkus "Au Pair" programą, pavyksta gauti pigių juodadarbių, su kuriomis nesiskaitoma ir "gyvenimas šeimoje su pilnu išlaikymu" dažnai virsta pragaru. "Akistatai" savo įspūdžius bei vokietukų auklėjimo ypatumus sutiko atskleisti kaunietė Donalda (22 m.) ir dvi devyniolikmetės jos draugės Jolanta bei Inga. Visos trys merginos neseniai grįžo iš Vokietijos, o Inga ruošėsi tenai po trumpų atostogų ir sugrįžti - vargas gena.
Pigiausias variantas
Donalda perskaitė laikraštyje skelbimą apie "Au Pair" programą ir kreipėsi nurodytu adresu - į Kauno viešbutyje "Lietuva" įsikūrusią firmą "Runos vertimai". Tokių firmų, siūlančių darbą pagal minėtą programą, buvo ir daugiau, tačiau mokestis už jų teikiamas paslaugas svyravo nuo 400 iki 600 litų. Tuo tarpu "Runos vertimai" apsiėmė suvesti merginą su darbdaviu ir anketas bei kitus dokumentus išversti į vokiečių kalbą tik už 100 litų. Tačiau firma neprisiima jokios atsakomybės už merginos likimą - ji tiesiog perduodama į vokiečių agentūros, šiuo atveju Renatos Leitner, firmos rankas. Ši firma privalo garantuoti vokiečių šeimose dirbančių lietuvaičių saugumą ir sutarties sąlygų vykdymą.
Pasityčiojimas ambasadoje
Taigi "Runos vertimai" padėjo Donaldai užpildyti anketą, kurioje buvo klausiama, ar mergina rūko, koks išsilavinimas, ką anksčiau dirbusi, ar gali dirbti su vaikais invalidais, ar gali būti šeimoje naminių gyvulėlių, ar nors šiek tiek gali susikalbėti vokiškai. Kai agentūra surado vokiečių šeimą, kuriai Donaldos duomenys pasirodė priimtini, tos šeimos atstovas paskambino Donaldai į namus ir pasikalbėjo. Donalda pasirašė sutartį, kurioje buvo numatytos jos darbo Vokietijoje sąlygos - išeiginės, darbo valandos, 400 markių kišenpinigių per mėnesį, galimybė paskambinti į namus ir panašūs geri dalykai, garantuojantys normalias, europietiškas būsimosios auklės darbo sąlygas. Su šia sutartimi ir kitais reikalingais dokumentais Donalda nuvyko į Vokietijos ambasadą Vilniuje. Čia laukė staigmena - vokiškai kalbančios ambasados darbuotojos, supratusios, kad Donalda šios kalbos nemoka, sviedė dokumentus vos ne į veidą ir pareiškė, kad mergina pasirodytų tik tada, kai kalbės vokiškai. Donalda buvo apstulbusi - juk važiuoti į Vokietiją ir ketino tam, kad išmoktų vokiečių kalbos, ir būsimieji šeimininkai žinojo apie tai. Tačiau kadangi programa "Au Pair" vis dėlto yra suderinta ir patvirtinta vyriausybiniu lygiu, po kurio laiko ambasados darbuotojai paskambino Donaldai ir pranešė, kad viza jai bus išduota. Jokių kliūčių išvažiuoti nebeliko. Džiaugsmingai nusiteikusi ir dar tebeskambant ausyse "Runos vertimų" darbuotojos žodžiams, kad šie metai Vokietijoje bus patys nuostabiausi gyvenime, Donalda išvažiavo.
Niša rūsyje
Reikėjo kreiptis į dar vieną firmą, kurios mikroautobusai nuolat veža keleivius į Vokietiją. Vairuotojui pateiki adresą, ir jis tave ten nuveža. Mikroautobusas sustojo prie būsimųjų Donaldos šeimininkų namo. Didelis trijų aukštų pastatas. Šeimininkų nėra - jie kažkur išvykę. Tačiau atėjo kažkokia moteris, berods, šeimininkės draugė, ir įleido Donaldą vidun. Jos daiktai iškart buvo nunešti į rūsį. Ten, dideliame apleistame kambaryje, kur kadaise buvo šeimininko, architekto, biuras, merginai ir buvo skirta gyventi. Tiksliau - ne pačiame kambaryje, o to kambario maždaug 4 kvadratinių metrų dydžio nišoje be jokių durų. Toje nišoje gulėjo du minkšti čiužiniai, ant kurių Donaldai ir reikėjo miegoti.
Vaikai auklę mylėjo
Sugrįžusi namo šeimininkė Donaldą puikiai sutiko ir atrodė, kad viskas gerai. Donaldai reikėjo prižiūrėti du 7 ir 11 metų berniukus. Vėlų vakarą sugrįžo ir pats šeimininkas. Jis nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų, tarytum nurenginėdamas. Nuo šio žvilgsnio merginai pasidarė nejauku - pasijuto seksualinio dėmesio objektu. Tam architektui buvo 46 metai, o jo kažkokiame biure dirbančiai žmonai - 42. Donalda pasijuto nekaip, juolab kad tas kaimas buvo, matyt, visiškas užkampis, kur nėra nė vieno taksofono, kavinės, o maršrutinis autobusas atvažiuoja tik dukart per dieną. Mergina iškart suprato, kad jos pareigos - ne tik vaikų priežiūra. (Berniukai iš Montesori tipo mokyklos grįždavo tik apie 15 valandą), bet ir viso namo tvarkymas, maisto gaminimas (virti teko ne kasdien) bei seno senbernaro Aiko pavedžiojimas į lauką keliskart per dieną. Teisingiau, tasai Aikas išsivesdavo smulkaus sudėjimo Donaldą laukan ir tampydavo kur tik norėjo. Šeimininkų kaimynai buvo jų abiejų tėvai. Santykiai tarp tėvų ir vaikų iš pradžių atrodė keisti - jei senukai ateidavo šeimininkams valgant, jiems būdavo grubiai paliepiama netrukdyti ir kitame kambaryje palaukti, kol baigsis vakarienė ar pietūs. Vėliau Donalda suprato, kad šalti ir nenuoširdūs santykiai tarp kartų yra norma. Išlepinti ir pasiutę šeimininkų berniukai po kokio mėnesio pamilo auklę ir nustojo ją spardyti kaip nepatikusį žaislą, netgi ėmė gerbti. Šiek tiek lietuviškos šilumos vokietukus neatpažįstamai pakeitė ir kartu sukėlė didžiulį šeimininkės nepasitenkinimą - kodėl jos nuolat aprėkiami vaikai drįsta apsikabinti auklę, o ne motiną.
Kai kurios ieško vyrų
Šeimininkas, šiaip jau Donaldai pasirodęs šaltas ir grubus žmogus, su aukle iš pradžių elgėsi mandagiai, kelis kartus vežėsi į savo mieste esantį biurą - ką tik buvo atleidęs valytoją. Už tai Donaldai buvo mokama papildomai šimtas markių per mėnesį. Bet tai sukėlė šeimininkės pavydą - dabar jau ne dėl vaikų, o dėl vyro. Ji, be abejo, pastebėjo geidulingus vyro žvilgsnius į lietuvaitę. Tuo pat metu vokietė sužinojo, kad netolimame kaime tokia pat lietuvaitė, dirbanti pagal "Au Pair" programą suviliojo vedusį vyrą. Tokia istorija iš tiesų buvo. Viena dvidešimtmetė kaunietė Neringa, vykusi į Vokietiją ne tiek vaikų prižiūrėti, kiek vokietį vyrą susirasti, pakliuvo kaip tik į tokią šeimą - 40 metų vyras su trimis vaikais. Su žmona oficialiai neišsiskyręs, tačiau kartu negyvena. Neringa, vykdydama savo planą, iškart su šeimininku užmezgė intymius santykius, gaudavo įvairių dovanų ir važinėdavo savo būsimojo automobiliu. Atrodė visai laiminga, jau beveik pasiekusi tikslą, ir draugėms tautietėms gyrėsi suradusi savo "melžiamą" buliuką. Tačiau Vokietis Neringai tik žadėjo išsiskirti su žmona, bet nieko nedarė. Pigiomis dovanėlėmis prisiviliojęs tik laukė, kol pasibaigs jos 1 metus galiojanti sutartis ir ji išvyks Lietuvon, o pats veltui laiko negaišo ir ieškojosi naujos draugės tarp lietuvaičių auklių.
Donaldos šeimininkas brangino savo reputaciją ir laukė, kol auklė susipras pati. O kai po poros mėnesių Donalda vis dėlto "nesusiprato", akivaizdžiai atšalo ir neberodė jokio dėmesio, ėmė šaukti ant merginos, kaip buvo įpratęs elgtis su visais namiškiais. Šeimininkė taip pat rafinuotai tyčiojosi iš tarnaitės. Auklei nelikdavo vietos prie šeimos stalo, staiga pritrūkdavo lėkštės ar visas maistas mylinčios žmonos rūpesčiu nukeliaudavo vyro link. Sunku būtų teigti, kad lietuvė auklė buvo marinama badu. Ne, vokiečių šaldytuvai nuolat buvo kažko pilni: pusfabrikačių, kurių galiojimo laikas prieš kokį mėnesiuką jau pasibaigė, visokių sintetinių sūrių, sviesto, sumuštinių. Bėda, kad prie natūralaus maisto pripratusiai Donaldai šios atsargos tekėlė pasibjaurėjimą.
Vaikai ir... arkliai
Nuolat kažkokių stresų ir depresijų kamuojamai šeimininkei viskas buvo negerai, nors agentūros vadovei Renatai Leitner vokiečiai sakė esą patenkinti savo lietuve aukle. Donalda vis dar kentė vokiečių pretenzijas, bet jau ėmė dairytis kitos šeimos. Ji dar manė, kad tiesiog nepasisekė, ir kitoje šeimoje viskas gali būti kitaip. Renata Leitner buvo labai nepatenkinta Donaldos apsisprendimu, tačiau vis dėlto davė dar vienos šeimos, kuriai reikėjo auklės, adresą. Mergina buvo įsodinta į traukinį ir be jokios palydos pasiųsta į kitą Vokietijos pusę. Vargais negalais vokiškai vis dar prastai kalbanti Donalda nuvyko, kur reikia. Toji kita šeima gyveno panašiame užkampyje, turėjo tris vaikus ir tris... arklius. Jokios namų darbininkės nebuvo ir Donalda puikiai suprato, kad prie jau įprastų darbų prisidės ir arklių priežiūra. Beje, R. Leitner apie jokius arklius nebuvo užsiminusi ir tai jau buvo ne pirmas tos ponios melas. Pasak Jolantos ir Ingos, jei R. Leitner sakydavo, kad šeimoje yra du vaikai, tai nuvažiavusi galėjai rasti penkis vaikus ir penkis arklius.
Nėr laimės ir pas grafą
Galop Donaldai buvo pasiūlyta dar viena šeima - ponas ir ponia Zaibertai, gyveną pačiame Vysbadeno miesto centre. Jis buvo grafas ir iš protėvių perėmęs vaistinių verslą. Šeima turėjo namą Ispanijoje. Apskritai tai buvo milijonieriai su penkiais vaikais. Jų dideliame puikiame name Donalda gavo normalų, šviesų kambarį. Čia buvo ir tarnaičių, ir virėjų, ir kito aptarnaujančio personalo, tad Donaldai teko būti jau tikrąja aukle. Šeimininkai buvo pakankamai malonūs, tačiau dėl savo auklės, kaip vėliau paaiškėjo, nenorėjo nė piršto pakrutinti. Vokiečių migracijos tarnyba sužinojo, kad darbo vizą Donaldai pratęsė vieni šeimininkai, o gyvena ji pas kitus. Tai jiems pasirodė problema ir buvo liepta tvarkytis vizą iš naujo, o senoji daug negalvojant buvo panaikinta. Taip Donalda per kelias minutes tapo nelegale. Jai biurokratai pasiūlė kelis mėnesius pagyventi Vokietijoje kaip turistei, o po to vėl galėsianti dirbti. Bėda tik kad gyventi nebuvo iš ko. Pirmieji šeimininkai už paskutinį darbo mėnesį taip ir nesumokėjo net tų varganų 400 markių. Tuo tarpu ponams Zaibertams Donaldos problemos buvo labai varginančios ir neįdomios, jie buvo linkę verčiau paprašyti iš agentūros kitos auklės nei kaip nors bandyti tvarkyti Donaldos reikalus. Taip beveik be skatiko kišenėje Donalda grįžo namo. Panašiais keliais nuėjo ir Jolanta. Jos šeimininkė nepratęsė vizos, nors privalėjo tai padaryti - ji turėjo jau ne pirmą auklę, kuriai už darbą nesumokėjo, o "nelegalia" tapusią merginą lengviau šantažuoti.
Vienintelė institucija, kur merginos galėjo skųstis ar reikšti savo nepasitenkinimą, buvo ponia R. Leitner. Tačiau ji puikiai žinojo, kokia yra tikroji padėtis, tik vaidindavo labai nustebusią - ką, trys arkliai? Na, negali būti... Be jokios abejonės, toji ponia visų pirma atstovavo vokiečių biurgerių interesams ir sulaukti realios pagalbos iš jos buvo sunku tikėtis. Vienintelė Inga dar tebedirba pas vokiečius. Jai teko normalesnė šeima, ten būna visada pavalgiusi, niekas bent jau neterorizuoja ir savo isterijų ant auklės neišlieja.
"Akistata" pasidomėjo, kaip gyvuoja firma "Runos vertimai". Firmos direktorė Edita Karasovaitė iš pradžių visai nenorėjo kalbėtis su korespondentu - pareiškė, kad neprivalo teikti jokios informacijos spaudai. Vėliau ji pareiškė, kad merginų įdarbinimu auklėmis firma jau nebeužsiima, o gyvena iš vertimų. Pasak E. Karasovaitės, anksčiau teko bendradarbiauti su įvairiomis užsienio agentūromis "Au Pair" programos ribose, tačiau nė vienos jų neįvardijo. Visas pretenzijas dėl darbo merginos gali reikšti šalies, kurioje dirba, policijai, įdarbinusiai agentūrai arba Lietuvos ambasadai.
