Teisingai ir iš tikrųjų suprastas snobizmas yra šimtaprocentinis Anglijos fenomenas. Jį pirmą kartą aprašė anglų rašytojas V.M.Tekerėjus (William Makepeace Thackeray) savo romane „Snobų knyga“.
Snobai joje buvo pavaizduoti kaip savo pranašumą prieš kitus nemaloniai demonstruojantys, savo neginčytinos viršenybės atmosferą bendravime kuriantys ir savo skonio sprendimus bei socialinius ritualus kitiems siekiantys primesti žmonės - „snobas yra tas, kas nevykusiai žavisi nevykusiais dalykais“, anot V.M.Tekerėjaus. Šiame romane snobizmas buvo atvertas kaip nenatūralus elgesys, svetimų manierų mėgdžiojimas, nugirstų frazių kartojimas, nenuoširdus žavėjimasis sau nelabai suprantamais dalykais.
Bet, mano galva, snobizmas savo esme yra sudėtingesnis reiškinys.
Beždžioniavimo laimė
Pirmieji ir tikrieji snobai buvo buržuazijos atstovai, iš visų jėgų mėgdžioję britų aristokratiją ir imitavę jos kalbėseną, manieras, humorą ir skonį.
Oksfordo ir Kembridžo universitetuose kai kurių studentų bylose atsirado santrumpa „snob“, kurios pilnoji ir pradinė versija buvo lotyniški žodžiai „sine nobilitate“ - nekilmingas.
Kita žodžio kilmės versija mini XVIII a. užfiksuotą žodį „snob“ (Škotijoje „snab“), kuris reiškė batsiuvį arba jo gizelį. Vėliau Kembridžo universiteto studentai snobais pradėjo vadinti visus nestudentus ir neuniversitetinius žmones.
Kadangi universiteto studijos atverdavo kelią į aukštuomenę, snobai atkakliai ir pasiaukojančiai rengėsi susitikimui su aristokratija. Tam reikėjo ne tik išsilavinimo, bet ir atitinkamos kalbos, pokalbių temų ir kalbėjimo manierų įsisąmoninimo.
Vėliau snobais pradėta vadinti vulgarius karjeristus, niekinusius žemesnius už save ir beždžioniavusius aristokratiją.
Svarbiausia – kalba
Kas žino Angliją, tam nereikia ilgai aiškinti, kad šioje šalyje kilmės ir klasiniai skirtumai persmelkia visą žmogaus elgesį ir net raišką - pradedant kalba ir baigiant laikysena ar fizine išore.
Vadinamasis „cockney“ yra Londono prasčiokų slengas (arba klasinė šnekta), kalbėjimas kuris neleistinas aukštesnei publikai.
Ir šiandien Oksfordo anglų kalbos vartojimas atskiria kraujo arba išsilavinimo ir elgesio aristokratą (pavyzdžiui, akademiką) nuo „cockney“ ar dialektu šnekančio žemesnės kilmės žmogaus.
Tiesa, demokratėjant visuomenei atsirado tiesiog gražios literatūrinės kalbos - vadinamosios „BBC anglų kalbos“ - vartojimas. Bet jis yra daugiau būdingas žiniaslaidos atstovams ir pedagogams. Prisiminkime, nuo ko Elizos pavertimą ledi iš žemakilmės merginos, gėlių pardavėjos, pradeda profesorius Henris Higinsas (Henry Higgins) B.Šou (George Bernard Shaw) pjesėje „Pigmalionas“ - nuo kalbos.
Beje, pats profesorius pjesėje pavaizduotas veikiau kaip antisnobas - tiesmukiškas ir aukštuomenės ritualų nemėgstantis žmogus.
Bėgimas nuo kilmės
Bet snobai nebuvo vien banalūs prasimušėliai ar vulgarūs karjeristai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bėgdami nuo savo žemos kilmės jie persiimdavo aukštuomenės manieromis kone giliau ir nuoširdžiau už tikrus aristokratus. Juk pastarieji galėjo sau leisti prabangą nukrypti nuo ritualo, nes niekas ir taip nebūtų suabejojęs jų statusu bei kilme, o snobai turėjo kiekviename žingsnyje nepriekaištingai išsklaidyti net mažiausias abejones dėl jų gebėjimo būti šalia aukštuomenės.
Snobai ilgainiui tapo tradiciją konservuojančia jėga - susitapatinę su aukštuomenės socialiniais ritualais ir raiška, jie kategoriškai atsisakė demokratėti ir keistis.
Tad nenuostabu, kad nūdienos Anglijoje karališkosios šeimos nariai ar kitos kilmingos šeimos gali perimti demokratinės visuomenės socialines madas ir net garbinti popkultūros ikonas. Tačiau aristokratijos ir Viktorijos epochos mitologiją budriai saugantys bei su ja susitapatinę snobai niekada šito sau neleistų.
Sunku būtų pasakyti tą kitose visuomenėse, kuriose snobizmas yra traktuojamas kaip paprasčiausias maivymasis ir vaizdavimas protingesnį nei esi iš tikrųjų, bet netgi Anglijos konservatoriai yra patys tikriausi snobai XIX a. prasme - jie susitapatina ne su savo tikrąja klase, o su aristokratija ir jos tradicija. Štai kas garantuoja Anglijos papročių pastovumą ir atsispyrimą „sugedusios“ Europos madoms - su aristokratine kultūra ir papročiais aistringai tapatinasi didelė visuomenės dalis.
Kitose visuomenėse snobai taptų nacionalistais - ten kur nėra aristokratijos, konservuojama tauta ir jos didinga (pageidautina - viduramžius siekianti) istorija.
O snobai konservuoja ir saugo aukštuomenę. Jie gyvena svetimus gyvenimus - gyvenimus ne vardan savęs, o vardan kažko, su kuo aistringai trokštama supanašėti.
Jų gyvenimo prasme tampa ritualas.
Naujieji snobai
Esama ir kitos snobų atmainos - ją nesunku pastebėti ir nūdienos Lietuvoje. Tai jaunos, sparčiai kintančios ir naujai besiformuojančios visuomenės snobai, kuriantys naująją aukštuomenę.
Visuomenėje neišvengiamai atsiranda galingieji ir galios neturintieji, turtingieji ir vargšai, žvaigždės ir jų svitos, įžymybės ir jų mitų kūrėjai.
Snobai Lietuvoje yra žmonės, daugmaž matę ar bent jau girdėję, kaip turi atrodyti ir kuo turi užsiimti šalies elitas - finansinis, politinis ir kultūrinis. Jie žino, kad orgijos saunose nebetinka savo socialiniam statusui kultivuoti ir daryti įtaką ar megzti ryšius su kitokio elito atstovais. Tam reikia lankytis operoje, teatre ir prestižinėse galerijose, burtis į uždaras grupes, išlaikiusias arba imituojančias kvazimasonišką ritualą.
Sykiu reikia nuolat dalyvauti ir iškilminguose priėmimuose.
Kad ir kaip būtų, nepateikiu groteskiško vaizdo. Snobui ritualas yra svarbesnis už malonumą, kurio vaikytųsi koks nors paprastas hedonikas.
Gal širdies gelmėse snobui labiau už viską norėtųsi gerti degtinę arba alų, siausti naktiniuose klubuose, bet šito daryti negalima vardan savojo statuso ir šio pasaulio galingųjų nuomonės - o juk snobai ir imituoja galią turinčiuosius.
Tad tenka gerti brangų vyną ir lankytis tose vietose, kuriose lankosi svarbūs asmenys. Beje, tokių asmenų sutelkimą vienoje vietoje snobai ir laiko didžiausiu savo laimėjimu. Naujieji snobai yra statuso palaikymo, kitų žmonių ir savęs sureikšminimo meistrai. Jie yra savotiški socialumo genijai, kurie žaibiškai pagauna opinijos kaitos niuansus ir sužino, su kuo palaikyti glaudų ryšį, su kuo jau nebeverta, su kuo iš naujo jį užmegzti. Snobai palaiko kolektyvinės nuomonės industrijas, o neretai būna didžiausi tų industrijų specialistai.
Jų intuicija – žavi
Ar smerktini naujieji snobai? Anaiptol. Jie nėra vien prasimušėliai, karjeristai ir svetimas frazes kartojančios papūgos. Būdami patys jautriausi gandams, nuomonėms ir galingųjų palankumo ženklų įskaitymui, snobai neretai prisideda prie populiarumo vertų žmonių populiarinimo.
Kita vertus, jie yra savotiška jungtis, kurios dėka neeižėja sudėtingas visuomenės audinys. Jie mitologizuoja miesto gyvenimą, o tai niekada nekenkia laisvei ir demokratijai.
Sovietų Sąjungos propagandistai puikiai perprato snobų ryšį su buržuazija ir apskritai laisvaisiais miestiečiais, todėl vadino juos niekinančiu „miesčionių“ vardu.
O man snobai yra tiesiog kasdienybės ir sveiko proto praktiniai sociologai.
Bičiuliautis su jais neverta, bet jų socialine intuicija ir nauda visuomenei žavėtis tikrai galima.
“Klaipėda” (http://www.klaipeda.daily.lt)
