Lietuva triumfavo Eurovizijos konkurse. Jau ne vienas autorius pastebėjo, kad Lietuvos atlikėjų pasirodymas buvo ypatingas tuo, kad pokštas tapo iššūkiu pačiam Eurovizijos konkursui.

Ilgai šifravę europinės sėkmės kodus ir formules, mėginę siųsti vieną už kitą geresnę prekinę išvaizdą turinčius atlikėjus, melodingai dainuojančius ir mėginančius pelnyti kitų šalių muzikos klausytojų simpatijas, lietuviai pagaliau pasielgė protingai – nusprendė primesti savo žaidimo taisykles, užuot šifravę fikciją.

Juk jau seniai aišku, kad jokių taisyklių ir kriterijų Eurovizijoje nebuvo ir nėra. „ABBA“ kažkada dar galėjo laimėti, nes tikrai geriau ir skoningiau dainavo už kitus. Tad buvo laikas, kai šiame konkurse (jau senokai turinčiame prastą reputaciją dėl politinių manipuliacijų ir atviros muzikinio konkurso politizacijos) laimėdavo profesionalūs atlikėjai. Geriausiai jame sekdavosi tiems, kurie per trumpą laiką – vieną dainą – sukurdavo spalvingiausią ir intensyviausią muzikinį spektaklį bei sudainuodavo labiausiai įstrigusią ir melodingiausią dainą.

Bet ilgainiui Eurovizija tapo tobulu masinės kultūros ir kičo triumfo pavyzdžiu. Šis konkursas pradėjo prarasti bet kokius profesionalumo kriterijus ir nuslydo į atvirą kičą ir beskonybę. Pastaraisiais metais pradėjo ryškėti vizualizacijos tendencija – ne muzika, o reginys pradėjo imti viršų. Ne garsas ir atlikėjo ar grupės skambėjimas, o vaizdas tapo raktu į sėkmę. Laimėti pradėjo tie, kurių pasirodymas maksimaliai priartėdavo prie video klipo.

REKLAMA

O šių metų Eurovizijoje buvo atrastas naujas fenomenas – publikos simpatijas pradėjo pelnyti sugebantys vienu metu dainuoti, šokti, vaidinti ir dar sukurti karnavalinę atmosferą. Mano giliu įsitikinimu, geriausiai šitą pademonstravo lietuviai, išsišaipę iš europietiško kičo šventės, bet sykiu sugebėję sukurti iliuziją, kad jie iš visų jėgų ketina pelnyti publikos palankumą ir laimėti.

Vidurinės mokyklos grupės naujametinio maskarado lygio pasirodymas garantavo sėkmę suomių „Lordi“, kurie kur kas šauniau atrodė nei grojo. O islandė Sophia Night, savo žudančiu humoru sudavusi pačiai Eurovizijos idėjai mirtiną smūgį, jau peržengė leistiną ribą – iš politinio ir muzikinio Europos kičo šventės infantilizmo išsityčiota buvo taip radikaliai ir negailestingai, kad Europos kolektyvinė vidutinybė savo balsavimu nedelsiant nubaudė puikiąją islandę ir paliko ją užribyje.

Kas sieja „LT United“ ir Sophią Night? Juos sieja įdomus reiškinys, vadinamas „camp“. „Camp“ yra manieringas ir save sąmoningai išjuokiantis kičas, kuris tuo tarsi estetiškai atperka pats save ir susilieja su aukštuoju arba „underground“ menu. Tai masinės kultūros išdavikas – apsimetėlis, atkeliavęs iš aukštosios arba „underground“ kultūros tam, kad diskredituotų kičą. Jis perima kičo kalbą, įsiskverbia į į kičo pasaulį ir išjuokia jį.„LT United“ pademonstravo tobulą „camp“ seansą. Dalis publikos švilpė, nes suprato, kad iš jos tyčiojamasi. Bet nemaža dalis nusprendė, kad lietuviai, nepaisant savo provokatyvumo, vis dėlto yra saviškiai. O Sophia Night savo „camp“ seansu išsityčiojo iš visų kičo segmentų taip atvirai, kad dvilypumas, padėjęs lietuviams ir tapęs efektyviu jų ginklu, jos atveju buvo jau nebeįmanomas.

Kad ir kaip būtų, linksmiausia tai, kad Eurovizija akivaizdžiai pradėjo darytis panaši į sovietmečiu tokius populiarius LIK’us – linksmųjų išradingųjų klubus, kurie vulgariais juokeliais, prasta mėgėjiška vaidyba ir neskoningu humoru linksmindavo gausiai į tokius konkursus susirinkusią publiką. Vienos ar kitos komandos pergalę lemdavo vertinimo komisija, kuri paprastai turėdavo išankstinių simpatijų ir kuo mažiausiai paisydavo retų sėkmingesnio sąmojo blyksnių ar nors kiek geriau suvaidintų scenų.

REKLAMA

Išimtis būtų nūdienos Rusija, savo KVN (t.y. LIK) konkursus privedusi iki aukštesnio lygio – jau vien legendiniai „Odesos džentelmenai“ kažkada buvo daug ko verti. Bet ir Rusijoje linksmųjų išradingųjų klubas lieka keistoje teritorijoje – nei tai aktorinis menas, nei profesionalus muzikavimas. Dažniausiai tai buvo paprasčiausia masinio solidarumo iliuzija, pasiekiama gebėjimu suprasti tarybinio humoro kodus.

Sykiu ir dvilypumo viršūnė, nes politinio humoro niuansus pagaunanti publika juokdavosi iš sistemos, neperžengdama uždraustosios ribos ir kurdama iliuziją, kad masinės publikos juokas yra paremtas tarybiniu internacionalizmu, meile kitoms tarybinėms tautoms ir jų kultūroms. Sistemos žmonės gi neabejojo, kad linksmųjų išradingųjų klubas cementavo ir solidarizavo tarybinį jaunimą bei Sovietų Sąjungos broliškas respublikas.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų