Ką tik pasibaigusios rinkimų dramos ir palengva vėstančios jų sukeltos aistros jau leidžia ramiai įvardyti Lietuvos politinę situaciją, taip pat ir esmines šių rinkimų pamokas.
Galutinai paaiškėjo, kad mūsų demokratija yra itin trapi ir pažeidžiama. Pavojų - bent jau kol kas - jai kelia ne kažkokios sukarintos klikos ar atviros karinės chuntos šalininkų atėjimo į valdžią galimybė, o grėsmingas ir protu nelengvai suvokiamas korupcijos bei anomijos (t.y. buvimo anapus normų ir vertybių) lygis Lietuvoje.
Deja, esame neįtikėtinai korumpuota, brutali ir ciniška visuomenė, kurioje procedūrinė demokratija ir rinkos ekonomika yra visiškai atplėštos nuo vertybių sferos. Todėl abi jos funkcionuoja it persodinti organai, kuriems nuolatos graso atmetimo reakcijos. Turbūt neverta ilgiau samprotauti apie tai, kuo demokratija ir rinkos ekonomika skiriasi Lotynų Amerikoje ir Vakarų Europoje.
Verta pabrėžti faktą, kad korupcija ir anomija, lygiai kaip ir visuomenės elito nebrandumas, graso demokratijai ne mažiau nei kariniai perversmai. Jie sukarikatūrina demokratiją ir diskredituoja ją paprastų žmonių akyse. O to tik ir laukia autokratai, pasiruošę atkurti “tvarką ir tikrąjį teisingumą” bei dar kartą priminti visiems, koks pačia savo prigimtimi beviltiškai supuvęs ir korumpuotas yra demokratijos pasaulis. Tiesa, jie gali maloningai padaryti šiokių tokių nuolaidų demokratinei politikai ir formuoti vadinamąją valdomą demokratiją.
Todėl darosi akivaizdu, kad ginklu mūsų didžioji kaimynė mums niekada nebegrasys. Galime visiems laikams atsikratyti šitos kankinančios minties. O priežastis yra be galo paprasta. Kuriem galam Rusijai kelti didelį tarptautinį skandalą ir rizikuoti savo santykiais su JAV bei kitomis Vakarų šalimis, jei Vakarus tik simuliuojančią, o iš tikrųjų - deja, kleptokratinę ir demoralizuotą mūsų šalį galima nesunkiai kontroliuoti, tam skiriant Lietuvai gal ir didžiules, bet Rusijos mastu tiesiog juokingai mažas pinigų sumas.
Praėję rinkimai ne kartą dvelktelėjo pačia tikriausia demokratijos karikatūra. Į vienus vartus atvirai žaidė mūsų žiniasklaida (ypač televizija). Jos profesinę garbę gelbėjo tik saujelė iš tikrųjų nepriklausomų ir vakarietiškos kultūros žurnalistų, kurie savo garbinga laikysena ir vienišais balsais tik dar labiau išryškino jokio politinio ir moralinio stuburo neturinčios žurnalistikos oportunizmą ir cinizmą. Na, o organizuoto tyčiojimosi iš Valdo Adamkaus stilistika ne kartą vertė pagalvoti, kad iki šiol esame patys tikriausi barbarai, vartojantys civilizuoto pasaulio frazeologiją ir imituojantys tą pasaulį.
Ar galėjo Valdas Adamkus laimėti rinkimus? Ne, negalėjo. Neverta savo prastą porinkiminę savijautą taisyti ar netikėtai nubudusią sąžinę raminti įnirtingai puolant Adamkaus aplinką ir jo rinkiminį štabą už neprofesionalumą, neryžtingumą ir panašiai.
Į žemiausius minios instinktus apeliuojančius ir savo rinkėjus atvirai mulkinančius populistus nugalėti gali tik plati demokratinė koalicija, t.y. visų tradicinių politinių partijų susitarimas visada žaibiškai vienytis ir pamiršti savo ideologinius bei programinius skirtumus, kai tik demokratijai ir šalies garbei iškyla pavojus. Prancūzijos pavyzdys parodė, kad kito kelio kovoti su ekstremistais, radikalais ir populistais nėra - tik vienodas kairiųjų ir dešiniųjų politinių partijų įsipareigojimas saugoti laisvę ir demokratiją. Tokios koalicijos Lietuvoje kol kas nėra. Per rinkimus ji buvo žodinė ir tiesiog fiktyvi.
Plačią demokratinę koaliciją reikia skubiai kurti, lygiai kaip iš naujo formuoti reikia ir pažeistą mūsų žmonių socialumą bei jų pilietinę sąmonę. Sykiu reikia kurti ir asocijavimosi bei būrimosi į įvairius socialinius ansamblius galią. Iš kur gali rastis plati demokratinė koalicija šitaip stipriai fragmentuotoje visuomenėje, tarp kurios grupių veriasi praraja ir kurios yra tarsi nesusisiekiantys indai?
Adamkus negalėjo laimėti praėjusių rinkimų dar ir todėl, kad nei jis, nei jo aplinka niekada nebūtų naudoję tų politinės kovos priemonių, kurios pergalę atnešė Rolandui Paksui (šitą ir Paksas, ir jo aplinka puikiai suprato). Juodosios rinkimų technologijos, neaiškios kilmės pinigų panaudojimas, Rusijos propagandos ir imagologijos specialistų pasitelkimas, atviras rinkėjų mulkinimas dalijant jiems absurdiškus pažadus ir dar čia pat papirkinėjant juos, oponento šmeižimas - tik pasitelkęs tokį kovos priemonių arsenalą ir dar padvigubinęs melo bei šmeižto kampanijos intensyvumą, Adamkus galėjo tikėtis sėkmės.
Bet, kaip minėta, Adamkus niekada nebūtų sutikęs priimti Pakso ir jo komandos elgesio modelio. Jei jis būtų šitą padaręs, Lietuvos politinį gyvenimą būtų ištikusi pati tikriausia katastrofa.
Reikalas tas, kad Adamkus savo prezidentavimo laikotarpiu sukūrė alternatyvą kasdienei lietuviškosios politikos tikrovei, o sykiu ir viltį ateičiai. Apskritai tenka pripažinti, kad vien jau Adamkaus prezidentavimo faktas ir jo išrinkimas prieš penkerius metus vertintini kaip tikras stebuklas, kuris turbūt niekada nebepasikartos mūsų šalies istorijoje. Netgi mūsų pikta, ciniška, jokių autoritetų nepripažįstanti ir nieko negerbianti visuomenė bus priversta pripažinti, kad šalies politinio gyvenimo avanscenoje prieš penkerius metus pasirodė ir Lietuvos prezidentu tapo žmogus, kurio asmenybės kilnumui, politinei ir moralinei reputacijai bei padorumui niekas nieko niekada negalės prikišti.
Jei Adamkus būtų supanašėjęs su savo oponentu, niekaip nebūtų pavykę išvengti Lietuvos politinės kultūros resovietizacijos. Pakso pergalė buvo iš anksto nulemta ne tik didelių pinigų, bet ir paprasčiausio tarybinio “bezpredelo” - visų civilizuoto elgesio normų atmetimo siekiant užsibrėžto tikslo ir žaidimo taisyklių nepaisymo. Bet, kartoju, Adamkaus ištikimybė vakarietiškoms vertybėms ir valstybės vadovo garbės kodeksui palieka alternatyvą ateičiai ir viltį, kad rinkimų rezultatai mobilizuos Lietuvos pilietinės visuomenės užuomazgas ir politiškai angažuos net ir tradiciškai apolitiškus mūsų visuomenės sektorius - pavyzdžiui, kad ir menininkų bohemą.
O apskritai mūsų šalį reikia labai rimtai, ilgai, kantriai ir pasiaukojamai šviesti. Šviesti ir civilizuoti. Netikiu ir niekada nepatikėsiu, kad žmonės balsavo prieš Adamkų vien iš pykčio ir protesto. Didelė dalis taip balsavo iš paprasčiausio tamsumo ir elementaraus prezidento galių bei funkcijų neišmanymo. Balsavo taip dar ir dėl to, dėl ko Adamkus tikrai negali būti kaltinamas - dėl vis labiau atsiveriančių socialinių kontrastų tarp Vilniaus ir likusios šalies, verčiamos gūdžia provincija, dėl visų ekonominių, kultūrinių ir intelektualinių resursų telkimo viename mieste. Ironiškiausia, kad bausdami niekuo dėtą ir visų pirma už šalies užsienio politikos formavimą tiesiogiai atsakingą prezidentą, jie nubalsavo už žmogų, kuris entuziastingai prisidėjo prie bedugnės tarp Vilniaus ir Lietuvos provincijos kūrimo.
Akivaizdu, kad šį kartą Tarybų Lietuva (su visu savo cinizmu, vulgariu materializmu, giliu netikėjimu, kad galima ką nors daryti ne dėl naudos, o tiesiog iš pagarbos ir ištikimybės sau pačiam, kitiems žmonėms ir savo principams) šventė pergalę prieš vakarietišką, mąstančią ir modernią Lietuvą. Bet jei rinkimų eiga ir rezultatai pažadino nors dalies žmonių savigarbą ir pilietinę savimonę, tai ir yra daugiausiai, ko šiuose rinkimuose galėjo tikėtis Valdas Adamkus. Alternatyvos, kartą patekusios į moralinės ir politinės vaizduotės sferą, nemiršta.
