Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kaimyninėje Lenkijoje gyvena 40 milijonų gyventojų, t. y. maždaug 10 kartų daugiau nei Lietuvoje. Šių metų spalio 1 dienos duomenimis, šios šalies įkalinimo įstaigose kalėjo 79 808 asmenys. Iš jų 24 772 laukė teismo, likusieji atlikinėjo paskirtas bausmes. Taigi palyginus Lietuvos ir Lenkijos kalinių skaičių galima teigti, jog kriminogeninė situacija abiejose valstybėse yra panaši. Deja, patys kalėjimai gerokai skiriasi.
Sunku tapti recidyvistu
Lenkijos įkalinimo įstaigos Teisingumo ministerijos žinion pateko dar 1956 metais. Šalyje yra 15 apygardų departamentų, kurie koordinuoja ir kontroliuoja visų 199 kalėjimų bei tardymo izoliatorių darbą. Lenkijoje veikia 70 tardymo izoliatorių, 36 atviro tipo kalėjimai (panašūs į mūsų Kybartų pataisos darbų koloniją-gyvenvietę), 14 kalinių ligoninių, 2 moterų įkalinimo įstaigos, kuriose atlieka bausmę motinos su mažamečiais vaikais. Kiti kalėjimai yra pusiau atviro, uždaro bei griežtojo režimo tipo. Pastaruosiuose atlieka bausmę sunkiai nusikaltę nuteistieji arba itin pavojingi recidyvistai. Tokį "titulą" užsitarnauti ne taip jau lengva. Jis "suteikiamas" per 10 metų pakartotinai padarius tokį pat nusikaltimą. Dešimtyje mokymo įstaigų kalėjimų darbuotojai kelia savo kvalifikaciją, 40 kalėjimų įkurtos įmonės, kuriose dirba nuteistieji. Visoje Lenkijos įkalinimo sistemoje darbuojasi apie 21 500 pareigūnų, šiek tiek daugiau nei tūkstantis samdomų medicinos darbuotojų ir mokytojų. Beje, kalėjimų darbuotojai mokosi, organizuoja įvairius seminarus, konferencijas bei kitus renginius, taip pat ilsisi (dažniausiai su šeimomis) ežerų pakrantėse puikiai įrengtuose poilsio kompleksuose. Kai yra laisvų vietų, šių kompleksų teikiamomis paslaugomis gali pasinaudoti ir kiti piliečiai, taip pat užsienio turistai.
Reformos
1989 metais buvo pradėta Lenkijos kalėjimų rekonstrukcija. Buvo stengiamasi bausmių atlikimo vietas įrengti pagal Europos standartus. Valdžios atstovai vadovavosi mintimi, jog pigiau kainuos suremontuoti senus nei pastatyti naujus kalėjimus. Šiandien įkalinimo įstaigų vadovai gali drąsiai teigti, jog tikslas visiškai pasiektas. Tuo pat metu pradėta ir bausmių vykdymo reforma. Šių dviejų sprendimų dėka sumažėjo kalinių skaičius, žymiai pagerėjo jų gyvenimo sąlygos. Vis dėlto kaimyninės valstybės kalėjimai dar yra perpildyti, nors kalinių skaičius pastebimai mažėja. Griežčiausia bausmė Lenkijoje - kalėjimas iki gyvos galvos. Pasmerktųjų likusį gyvenimą praleisti už grotų netgi šiek tiek mažiau nei Lietuvoje. Šių metų rugpjūčio 31 dieną tokių buvo 72. Beje, per pastaruosius 7 mėnesius šis skaičius labai greitai išaugo, nes metų pradžioje iki gyvos galvos kalėjo tiktai 53 asmenys.
Nosies nerietė kopūstų kvapas
Visai neseniai teko apsilankyti Olštyno, kuriame gyvena 170 000 gyventojų, ir Bartošicos (nedidelio miesto, turinčio 20 000 gyventojų) tardymo izoliatoriuose bei Olštyno pusiau atviro tipo kalėjime. Lyginant su kitomis Europos valstybių įkalinimo įstaigomis, jie niekuo neišsiskyrė, netgi priešingai - labai priminė Vokietijos kalėjimus: visur spindėjo švara, tvarka, nosies nerietė nemalonus kopūstų kvapas, kuris tampa mūsų įkalinimo įstaigų valgyklų (savotiška) vizitine kortele. Itin malonų įspūdį paliko lenkų kalėjimų darbuotojai - tvarkingi, pasitempę karininkai ir jiems niekuo nenusileidžiantys, ramiai savo pareigas atliekantys prižiūrėtojai. Visi kalėjimų darbuotojai atėję į darbą apsivelka specialią aprangą ir pradeda vykdyti ne itin malonias, tačiau reikalingas pareigas. Beje, prieš priimant dirbti paprasčiausiais prižiūrėtojais, dvejus metus kandidatai specialiai ruošiami. Be to, kalėjimų darbuotojai privalo turėti vidurinį išsilavinimą, būti atlikę karinę tarnybą. Vis dėlto patys lenkai kalėjimų darbuotojams didelės pagarbos nerodo.
Agresyviesiems - tramdomoji lova
Prieš 104 metus pastatytame, tačiau puikiai restauruotame Olštyno tardymo izoliatoriuje teismo laukia 260 vyrų (taip pat ir nepilnamečių, tiktai jie įkalinti atskirose kamerose), nors kitados šioje įstaigoje buvo įrengtos tiktai 187 vietos. Dėl didelio nusikaltėlių skaičiaus įkalintiesiems tenka susispausti ir vietoj 3 kvadratinių metrų (Lenkijoje nustatyta tokia kalinių gyvenamojo ploto norma) šiandien jiems belikę šiek tiek mažiau nei po 2 kvadratinius metrus. Tačiau kameros, kuriose kali nuo 2 iki 4 asmenų, tvarkingos, švarios ir gana jaukios. Gavę teisėjo arba prokuroro leidimą, kalinamieji turi teisę pasimatyti su artimaisiais. Būtent šie pareigūnai nusprendžia, kokį pasimatymą - kontaktinį ar nekontaktinį - galima skirti jų žinioje esančiam asmeniui. Tai reiškia, jog dalis suimtųjų su artimaisiais gali pasimatyti tik pro stiklą bei pasikalbėti telefonu (jų pokalbio bet kuriuo momentu gali pasiklausyti prižiūrėtojas), kiti - susitikti atskirame kambaryje, kuris stebimas vaizdo kameromis. Paprastai pirmuosius 2-3 mėnesius po suėmimo kalinamieji į kontaktinius pasimatymus neišleidžiami. Tardymo izoliatoriuje sudarytos sąlygos ir vadinamiesiems intymiesiems pasimatymams. Tam skirti nedideli kambarėliai, kuriuose kalinamasis su žmona arba sugyventine gali praleisti 3 valandas. Tuo metu prižiūrėtojai jų netrukdo ir durų neatidarinėja. Itin aršiems kaliniams skirtos vadinamosios tramdomosios kameros. Jei tuščiame kelių kvadratinių metrų kambarėlyje suimtasis nenurimsta, jis perkeliamas į kitą kamerą, paguldomas ant specialaus gulto ir pririšamas diržais. Kas dvi valandas tokį asmenį aplanko medikas. Tokie čia laikomi tol, kol visiškai nurimsta. Paprastai net ir agresyviausias kalinamasis tokioje "lovoje" iškenčia apie 12 valandų. Per tą laiką tramdomasis gali būti pamaitintas, jei tik to pageidauja.
Negaili savęs
Lenkijoje kaip ir pas mus, kaliniai linkę į autoagresiją. Jie save žaloja įvairiais būdais - ryja aštrius daiktus, pjaustosi venas, o vienas net išsidūrė akį. Dažniausiai jie taip elgiasi turėdami keletą tikslų - vieni nenori būti išvežti kitur (pavyzdžiui, gyvenimo sąlygos Olštyno tardymo izoliatoriuje yra geros, todėl stengiasi čia likti iki teismo), kiti protestuoja prieš, jų manymu, neteisėtą suėmimą, treti žalojasi dėl merginų (dažniausiai tai daro iškart, kai perskaito laišką, kuriame buvusi draugė parašo jį paliekanti)... Žinoma, pasitaiko ir nesveiko proto asmenų, kurie žalodamiesi nežino ką daro. Medicinos skyriuje yra speciali aparatūra, kuria galima greitai nustatyti, ar kalinamasis iš tiesų ką nors prarijo, ar tik simuliuoja. Jei prireikia rimtos pagalbos, suimtieji vežami į kalėjimo ligonines, tačiau susirgusieji iškart izoliuojami ir gydomi. Visas kitas medicininis aptarnavimas - kaip ir mūsų įkalinimo įstaigose. Čia suteikiama reikalinga pagalba, dirba stomatologas, kiti gydytojai. Patekęs į tardymo izoliatorių kalinamasis iškart susitinka su psichologu. Minėtame Olštyno tardymo izoliatoriuje dirba dvi simpatiškos jaunos psichologės. Jos tvirtino, jog darbas patinka, įkalintieji asmenys sukalbami, didelių rūpesčių nekelia. Žinoma, ne visi vienodai adaptuojasi šioje aplinkoje, susitaiko su esama padėtimi, todėl kartais tenka nemažai padirbėti.
Kitame numeryje: kaliniai maitinasi vos ne kaip restorane - priauga iki 10 kilogramų svorio. Per parą - 30 vaizdajuosčių iš kalinių gyvenimo. Kalinių atostogos.
