Premjerui Algirdui Brazauskui vėl tenka pagrindinis vaidmuo Lietuvos valstybės ūkio organizavimo ir politinio stabilumo palaikyme. Dar prieš kelias savaites mes laukėme ryžtingų ir principinių sprendimų iš naujojo prezidento pusės.
Tačiau visi pažadai iš esmės keisti valstybės valdymą, kovoti su sąstingiu ir biurokratizmu, kalbėjimas apie naujų energingų žmonių atėjimo į Vyriausybę galimybes ištirpo susidūrus su politine realybe.
Naujasis prezidentas pademonstravo visuomenei tai, ką jau seniai galima buvo įtarti, - politikas, kad ir ką jis sakytų ir žadėtų, iš tiesų yra suvaržytas su iki jo nustatytų politinės ir ekonominės raidos tendencijų ir priklauso ne tiek nuo savo valios ar kaprizų, kiek nuo šių tendencijų.
Taigi A. Brazauskas yra ta asmenybė, kuri nesiekdama įtakos, ją turi, nes politinių partijų ir interesų grupių siekiai susitelkia ties jo asmenybe kaip patikimiausia ir prognozuojama.
Rolandas Paksas tampa papildomu, tačiau ne lemiančiu veiksniu šiandieninėje politikoje. Jo ir jo apsupties gudrumas pasireiškia tuo, kad Prezidentūra kardinaliai atsisakė vykdyti tai, ką jie deklaravo per rinkimus (“rinkimai jau baigėsi”), ir vykdo tai, kas realiai įmanoma. Kitais žodžiais tariant - juda mažiausio pasipriešinimo kryptimi.
A. Brazauskui belieka priimti jam atitekusias pareigas ir formuoti tokią komandą, kuri jam reikalingiausia. Net Romualdo Dobrovolskio pakeitimas Vyriausybėje yra ne tiek nuolaida prezidentui, kiek ženklas tam pačiam prezidentui - ką norėsiu, tą ir keisiu, kada norėsiu, tada ir vykdysiu.
Taigi premjeras išties imasi pats sustatyti artimiausiam laikotarpiui politinio žaidimo figūras Lietuvos politiniame lauke. Jo galios tokios didelės, kad ne tik prezidento nuomonė jam yra simbolinė ir nelabai įpareigojanti, bet ir koalicijos partneriai tampa statistiniais veikėjais, savotišku LSDP interesų realizavimo rezervu ir priemone.
Ką gi, situacija reikalauja lyderio ir mes jį turime tokį, kokio reikia situacijai išspręsti - vienintelį, apsuptą silpno ir į mistiką linkusio prezidento bei jo aplinkos, pasimetusių koalicijos partnerių ir niekaip nesusivienijančių dešiniųjų politinių partijų. Jei Lietuvą įsivaizduotume kaip šachmatų lentą, tada ši partija yra ypatinga, nes lauke tėra vienas karalius.
