Mes jau didelės
Kai buvome visai mažos, tegalėjome tau padovanoti šypseną. Bet šypsojomės per mažai, nes buvo gėda. Kodėl? Todėl, kad neturėjome dantų. O kokia bedančio šypsena? Kai paaugome, viena, o paskui - ir kita galėjome tau parnešti puokštę, nes gėlės pas tavo mamą nieko nekainavo - pilnas laukas dobiliukų, pienių, daržely - rožių. Bet kam skinti gėles, jei jos nuskintos nuvysta? Galėjome nupirkti tau kokių nors š..., kaip tu sakai, bet ar jis prilygtų viskam, ką tu mums davei? Tu juk ir be atviruko, ir be gėlių, ir be dovanų žinai, kad mes tave mylim, nors ir retai tai pasakom.
Bet juk niekada niekas nebūna idealu. Be to, idealai greitai išklysta iš kelio. O mes paprastos, klystančios, dar vis augančios (ne ūgiu, bet protu) tavo dukros. Kiekvieną dieną mums tavo pagalba vis mažiau reikalinga, nes norim ką nors pasiekti ir pačios. Juk mes - to paties kraujo, tad ir norim būti tokios, kaip ir tu. Tik gal realiau į viską žiūrėsim, mažiau dėsim ant baltos staltiesės, kad mums daugiau liktų.
Tavo dukros Kamilė ir Ieva
