Diržas padėjo
"Akistatos" 19-ajame numeryje vėl buvo sugrįžta prie temos "Mes užaugome be diržo". Tai buvo skaitytojo Petro iš Kelmės rajono laiškas.
Deja, aš užaugau "su diržu". Maža būdama turėjau didžiulę aistrą baloms ir šiaip bet kokiems vandens telkiniams. Išėjusi į kiemą visada ieškojau balų. Nesvarbu, kokio aukščio būdavo mano bateliai, bet balos vidurį visada pasiekdavau. Po to džiaugdavausi pergale ir plekšnodavau per vandenį ranka. Būdavo, įsismaginusi ir visa į balą įsiversdavau. Mamos žodžiai man nepadėjo, tad likusį laisvalaikį pradėjau leisti kampe ant žirnių, skaičiuodama iki 100. Išvadų dėl balų nepadariau, tik pradėjau nekęsti matematikos. Paskutinis vaistas nuo mano "ligos" buvo diržas. Padėjo. Grįžau į sausumą ir pradėjau žaisti "mokyklą". Aiškinimai, kad rašyti ant sienų kambaryje kreida negalima, man vėl buvo nesuprantami. Tai irgi tęsėsi gana ilgai, kol paskutinė priemonė vėl buvo diržas. Taip ir praėjo vaikystė: man bedarant visokias išdaigas, o į protą atvedant diržu. Dabar man 40 metų ir man pats mylimiausias ir brangiausias žmogus - mano mama. Kartais susėdusios abi prisimenam tuos laikus, pasijuokiam ir aš dėkinga už tokią auklėjimo priemonę.
