Su Lietuvos generaliniu prokuroru Algimantu Valantinu kalbasi "Akistatos" korespondentė Irena Zubrickienė.
Pristatome savo pašnekovą:
1980 metais baigė Mažeikių 1-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Teisės fakultetą. Įgijęs teisininko specialybę pradėjo dirbti prokuroro padėjėju Kaišiadorių rajono prokuratūroje. Po tarnybos armijoje dirbo Širvintų ir Jonavos rajonų vyriausiuoju prokuroru, o nuo 1994 metų - Jonavos rajono apylinkės teisėju, šio teismo pirmininku. Vėliau dar dirbo Teismų departamente, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pirmininku. 2005 metų lapkričio 24 dieną Lietuvos Respublikos prezidento dekretu buvo paskirtas Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru.
- Ką tik atidarytas naujasis Marijampolės prokuratūros pastatas - labai modernus ir jaukus. Kokia yra šalies prokuratūrų materialinė bazė: kuriuose rajonuose verkiant reikalingi nauji pastatai, o kur prokurorai jau dirba tinkamose patalpose, ar pakankamai kompiuterizuota, ar nereikia prokurorams pirktis kanceliarinių prekių, kaip tai daro policininkai?
- Ne visose prokuratūrose žmonės dirba geromis sąlygomis, darbui tinkamose patalpose. Pakankamai geros darbo sąlygos yra tik Kauno, Šiaulių, Panevėžio bei Klaipėdos miesto ir apygardų prokuratūrose. Mes siekiame gerinti visų prokuratūrų darbuotojų darbo sąlygas, todėl šiuo metu remontuojamos Rokiškio, Ignalinos, Ukmergės, Prienų, Pasvalio, Biržų, Radviliškio prokuratūros. Rekonstruojamas Alytaus miesto apylinkės prokuratūros pastatas. 2006 metų pabaigoje Vilniuje pradėtas statyti modernios architektūros reprezentacinis, tinkamas darbo sąlygas užtikrinantis Generalinės prokuratūros administracinis pastatas.
Galiu pasidžiaugti, kad pernai iš valstybės biudžeto gautais beveik 5 mln. litų pavyko visiškai kompiuterizuoti prokurorų ir kito prokuratūros personalo darbo vietas, o būtiniausiomis kanceliarinėmis prekėmis prokuratūros darbuotojai buvo ir yra aprūpinti.
- Kurių šalies prokuratūrų darbą vertintumėte palankiausiai, o kur dar yra kokių nors problemų?
Antri metai, kai pradėjome lyginamuoju būdu vertinti prokuroro darbo krūvio kiekybę. Antrame etape norime vertinti prokuroro darbą pagal kokybinius rodiklius. Kadangi vertinimo laikas ne ilgas, daryti tam tikras išvadas anksti.
- Kelioms Lietuvos prokuratūroms vadovauja moterys? Ar jų vadovaujami kolektyvai kuo nors kitokie?
- Daugiausia tokių prokuratūrų yra Vilniaus apygardoje: Šalčininkų, Švenčionių, Vilniaus ir Zarasų rajonų prokuratūros. Kauno apygardoje prokuratūrų, kurioms vadovauja moterys, nėra. Klaipėdos apygardoje prokurorės vadovauja Palangos miesto ir Šilalės rajono apylinkių prokuratūroms, Šiaulių apygardoje - Kelmės ir Pakruojo rajonų apylinkių prokuratūroms, Panevėžio apygardoje - Pasvalio ir Rokiškio rajonų apylinkių prokuratūroms. Kaip sekasi vadovauti moteriai prokurorei, reikėtų paklausti paties kolektyvo. Manau, kad prokuratūrų, kurioms vadovauja moterys, kolektyvai niekuo nesiskiria nuo kolektyvų, kurių vadovai yra vyrai.
- Ar prokurorai patenkinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų kvalifikacija ir jų atliktu darbu? Ar teismuose prokurorams lengva įrodyti įtariamųjų kaltę pagal surinktus įrodymus?
- Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą sudėtinga. Tiek policijoje, tiek kitose ikiteisminio tyrimo įstaigose yra labai aukštos kvalifikacijos pareigūnų, kurie labai gerai atlieka savo darbą. Yra ir mažiau patyrusių, žemesnės kvalifikacijos žmonių, kuriems neretai sekasi sunkiau dirbti. Labai dažnai darbo kokybę lemia didžiuliai darbo krūviai ir tiriamų nusikaltimų sudėtingumas. Šiuo metu policijos pareigūnų darbo krūviai yra labai dideli. Mano duomenimis, policijos sistemoje apie 10 proc. tyrėjų etatų yra neužimti. Dėl gana žemo atlygio nuolat keičiasi ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Paminėtos aplinkybės dažnai sąlygoja ir nepakankamai aukštą darbo kokybę, todėl prokurorai, organizuojantys ir vadovaujantys ikiteisminiams tyrimams, ne visada būna patenkinti tyrėjų darbu.
Pagal galiojančius įstatymus prokuroras organizuoja ir vadovauja ikiteisminiam tyrimui. Jis kartu su tyrėju sprendžia, kiek ir kokių dokumentų pakanka įtariamojo kaltei pagrįsti. Ne visada pavyksta tokius duomenis surinkti dėl nusikaltėlių sumanumo ir įžvalgumo. Todėl prokuroras, išnaudojęs visas galimybes, atiduodamas bylą į teismą, ne visada būna tikras dėl surinktų duomenų pakankamumo. Tokiais atvejais nėra lengva įrodyti įtariamųjų kaltę pagal surinktus duomenis.
- Būna, kad prokurorai apskundžia teismo nuosprendį aukštesnės instancijos teismui. Dažniau pasiekia savo ar pralaimi?
- Dažniausiai prokurorai įrodo savo tiesą. Trupai tai įvardinsiu skaičiais: apeliacine tvarka apygardų teismuose prokurorų skundimo veiksmingumas yra 34 proc. (t. y. tokia dalis prokurorų pateiktų skundų patenkinami), Lietuvos apeliaciniame teisme - 30 proc., Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka - 52 proc. Per 2006 metus apeliacine tvarka apygardų teismuose buvo paduoti 535 prokurorų skundai, iš jų 187 skundai atmesti, o patenkinti 348 skundai. Per praėjusius metus Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka buvo patenkinti 64 proc. prokurorų skundų.
- Pastaruoju metu skelbiama, jog šalyje sumažėjo sunkių nusikaltimų. "Tulpiniai", "gaidjurginiai" ir kiti "autoritetai" - išblaškyti, nuteisti ir įkalinti. Ar nebaugina naujos - jaunų nusikaltėlių - gaujos? Su kuo siejate sunkių nusikaltimų sumažėjimą?
- Nusikalstamumas, galima sakyti, yra amžinas socialinis fenomenas. Jis kartu yra dinamiškas, nuolat kinta. Priklausomai nuo ekonominių, socialinių ir kitų sąlygų, keičiasi ir organizuotų nusikalstamų grupių daromų nusikaltimų pobūdis ir, savaime aišku, keičiasi nusikaltėlių kartos. Vieni buvo nuteisti, išvyko, atsisakė nusikaltimų darymo, mirė, grupuotės buvo išskaidytos dėl teisėsaugos institucijų veiksmų ir pan. Yra gana perdėtas manymas, kad senosios organizuotos nusikalstamos grupės ir nusikalstami susivienijimai bei jų nariai dominavo nuo praėjusio amžiaus 8 - 9-ojo dešimtmečio iki šiol. Nusikaltėlių kartos keičiasi nuolat ir natūraliai. Žinoma, nusikaltėliams kovojant dėl įtakos, sprendžiant tarpusavio konfliktus, žudoma, protarpiais vyksta susišaudymai, tačiau tai ne masinis, ne visuotinis reiškinys. Galiausiai ir bendras nusikalstamumo, labai sunkių nusikaltimų lygis keleri metai mažėja, turi tendenciją mažėti ir toliau. Taigi situacija nėra tokia gąsdinanti. Galiu pasakyti, kad teisėsaugos pareigūnai turi dirbti darbą, vykdyti savo pareigas, o ne nuogąstauti.
- Faktai rodo, kad jauni nusikaltėliai - nevaldomi, nes be jokių savo garbės kodeksų, kurių laikydavosi "daktarai", "raikinai" ir kiti. Gal turite receptą, kaip juos pažaboti?
- Nuomonė apie "garbės kodeksus", kurių neva laikėsi senosios organizuotos grupės ir jų lyderiai, neteisinga. Nusikaltėlių tarpusavio santykių nusikalstamos taisyklės, "vagių įstatymo" taisyklės, "patobulintos" jiems pasiskaičius romaną "Krikštatėvis", nebuvo ir negalėjo būti taisyklėmis, padėjusiomis valstybei, teisėsaugos institucijoms kontroliuoti nusikalstamumą. Reikia prisiminti tų ankstesnių kartų organizuotų nusikaltėlių "garbingą" elgesį, 1992 - 1993 metais vykdžius masinį turto privatizavimą, sprogdinimus ir padegimus. Nuo 1992 iki 1995 metų per metus Lietuvoje buvo įvykdoma apie 500 nužudymų. Dabar nužudymų skaičius per metus nesiekia 300. Tos "nusikaltėlių taisyklės" padėdavo sėti baimę ir totalų grupuočių narių paklusnumą vadeivoms, įgyvendinti "tylėjimo" reikalavimą.
Teisėsaugos institucijoms nereikalingi nusikaltėlių "garbės kodeksai", jų tariamai "valdomas nusikalstamumas", o priešingai - buvo ir bus siekiama jų nusikalstamus ryšius išardyti, išaiškinti daromus nusikaltimus, kaltus asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
- Teismo bausmių politika, siekiant nusikaltusių asmenų perauklėjimo ir atpildo jiems - amžinai diskutuotinas reikalas: trumpinti, mažinti?.. didinti, griežtinti?.. Kokia jūsų asmeninė pozicija šiuo klausimu?
- Manau, kad privalo būti pagrindinis principas - svarbus ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas. Kiekvienas atvejis labai individualus ir bausmės, kurias skiria tik teismas, turi būti pasiūlomos atsižvelgiant į visas aplinkybes.
- Generalinės prokuratūros internetinė svetainė labai vieša. Ar daug sulaukiate klausimų, prašymų, patarimų, pastabų, replikų? Gal netrūksta ir įžeidinėjimų, pašaipų, piktumų, grasinimų?
- Nuo svetainės www.prokuraturos.lt pradžios, t. y. 2006 m. lapkričio 30 d., iki šiol buvo gauti 29 interesantų klausimai. Rubrika "Padėk, prokurore" yra skirta rašyti komentarus ir prokurorams užduoti klausimus, susijusius su prokuratūros veikla. Pavyzdžiui, elektroniniu būdu buvo gautas toks patarimas, jog prokuratūroje būtų sukurtas specialus departamentas dingusiems be žinios žmonėms rasti. Grasinančio ar įžeidžiančio turinio klausimų nesu gavęs.
- Ar pats skaitote internautų komentarus apie save? O gal pavaldiniai apie tai perduoda? Kaip reaguojate radęs tokius epitetus apie save: vadovauja "per minkštas", "kišeninis"?
- Skaitau. Komentarų nesureikšminu.
- Norėtume nors šiek tiek sužinoti apie jūsų šeimą ir laisvalaikį.
- Esu vedęs. Žmona dirba socialine pedagoge. Turiu du vaikus, kurie dar moksleiviai. Laisvalaikiu mėgstu keliauti po Lietuvą, sportuoti, skaityti mokslinę bei grožinę literatūrą.
