Labai norėčiau paprieštarauti straipsnio "Savižudybės bacila" ("Akistata", Nr. 13) autorei Marijai Stankevičienei.
Aš manau, kad dabar žmonės žudosi ne dėl skurdo, bet todėl, kad prarado viltį geriau gyventi. Nebeliko dabar kuo tikėti, ypač jaunoms šeimoms. Bjauru žiūrėti, kaip kiekvieną dieną rodomi valdininkėliai, besikemšantys į kišenes žmonių sūriu prakaitu uždirbtus pinigus, pusvelčiui užsieniečiams dalijantys valstybines įmones.
Aš buvau buhalterė ir labai puikiai mačiau, kaip buvo dalijamas bendrovių turtas. Visa technika pateko į rankas tų, kurie buvo išdirbę po 15-20 metų ir turėjo nemenkas sumeles pajų. O argi kaltos jaunos, pajėgios dirbti šeimos, kad gimė per vėlai ir nespėjo tais gerais "blogais laikais" užsidirbti? Kažin, kas ir kada jiems sumokės kompensacijas už šiuo metu dykai lenkiamas nugaras? O gal patarsite, kaip už minimalų atlyginimą išmaitinti, aprengti šeimas ir leisti vaikus į mokslus? Mes džiaugiamės bent tuo, kad Europa pridengia mūsų užpakalius dėvėtais rūbeliais.
Aš pažįstu mūsų kaime gana nemažai jaunų, blaivių šeimų, kurios nori, bet nepajėgia tos žemės dirbti, nes yrant bendrovei jų pajų užteko ligotai karvutei įsigyti, kurią dėl leukozės teko veltui parduoti. O kastuvu tų trijų hektarų žemelės neįdirbsi ir 40 centnerių javų iš hektaro tikrai neprikulsi. Dar šiaip taip kapstosi tos šeimos, kurios turi pašonėje tėvelius, gaunančius pensijas.
Yra kaime ir keletas stambių ūkininkų. Bet tai buvę vyr. specialistai. Žmonės, kurie paskutinį bendrovės gyvavimo rudenį savo laukus apsėjo bendrovės technika, degalais ir sėkla, patręšė bendrovės trąšomis. O ir po to dar nemažai bendrovės turtelio po savo plačiais sparneliais priglaudė. Ir tai vyko ne tik pas mus.
Aš sutinku, kad tremtyje gyvenę žmonės nešė sunkią naštą. Bet jie turėjo kuo tikėti. Laukė tos dienos, kai sugrįš į tėviškę, suleis šaknis į gimtąją žemę. Pagaliau atsigaus, įkvėpę gimtinės oro. Ir dalis sulaukė, nors be galo gaila, kad ne visi.
O sakykite, kuo tikėti jaunam žmogui dabar, į kieno žemę suleisti šaknis. Ir ar verta leisti, jei po kelerių metų ta žemė gal bus parduota užsieniečiui. Tu pats gal jos labai norėsi, bet dar nebūsi uždirbęs tų, už kuriuos yra perkama.
Ir apskritai, ar dar liko Lietuvoje kuo tikėti?..
Sigita A., Vilkaviškio raj.
