Minint vieno didžiausių Lietuvos tapytojų Antano Gudaičio gimimo 100-metį, Radvilų rūmuose, Vilniuje, atidaryta jubiliejinė apžvalginė lietuvių dailės metro paroda “Išsilaisvinimas”. Ne vienai dailininkų kartai A. Gudaičio asmenybė buvo ir visam laikui išliko autoritetu, mokytoju, įkvėpėju… “Kultūros savaitės” pašnekovas - taip pat vienas ryškiausių šių laikų dailininkų, A. Gudaičio mokinys Leonardas Tuleikis.
Iš Žemaitijos kilęs menininkas baigė Dailės institutą, stažavosi Italijoje, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. O šią žiemą sostinės Radvilų rūmuose buvo surengta jubiliejinė tapytojo 65 metų sukakčiai skirta paroda, kurioje dailės mėgėjai galėjo pamatyti, ką L. Tuleikis sukūrė užsidaręs savo dirbtuvėje per penkiolika metų.
Lietuvos radijo laidos “Kultūros savaitė” žurnalistė Jolanta Kryževičienė kalbino dailininką jo dirbtuvėje ir pokalbį pradėjo, be abejo, nuo prisiminimų apie mokytoją.
Jūs ne kartą esate citavęs dailininko J. Braque’o žodžius, kad tapyboje brangiausia ir vertingiausia yra tai, ko negalima nusakyti žodžiais. Tačiau šiandien, atėjusi į jūsų dirbtuvę, aš atitraukiau jus nuo tų vertingų dalykų, nuo tapybos, ir noriu jus tiesiog paprovokuoti šiek tiek pasidalyti mintimis ir žodžiais, kurie yra jūsų viduje. O pradėti norėčiau šiek tiek iš toliau. Nuo jūsų mokytojo, bičiulio Antano Gudaičio, kurio 100 metų jubiliejų mes minime šiais metais. Kažkada esate sakęs, kad tai yra didžiausias jūsų mokytojas ir svarbiausias autoritetas gyvenime.
Negalėčiau pasakyti, kad tai buvo mano bičiulis. Vis dėlto visą laiką išliko pagarbus atstumas. O prisiminimai, aišku, patys geriausi. Ir juo toliau, vis labiau suprantu, kad Antano Gudaičio vaidmuo, laikysena, kažkada jo pasakyti žodžiai vis labiau ryškėja ir darosi svarbesni. Ypač šiais laikais, kada meninė aplinka labai kunkuliuoja, yra įvairi, daug putojimų, daug paviršinių dalykų, per kuriuos tame drumstame vandenyje kartais sunku įžiūrėti bent kiek giliau ir pamatyti esminius dalykus. Aš manau, kad putojimas kada nors apsiramins ir galbūt labiau išryškės toji lietuvių tapybos mokykla, apie kurią Gudaitis yra pasakęs: palauksim tūkstantį metų ir gal tada pamatysim, kokia buvo ar yra toji lietuvių tapybos mokykla. Aišku, kai kurie dalykai ryškėja ir šiandien.
A. Gudaitis yra pasakęs savo mokiniams (kaip ir Juozas Miltinis - savo aktoriams): man nereikia iš jūsų naujovių, man reikia vertybių. Gudaičio pastangos, man atrodo, visada buvo nukreiptos į tai, kad mene turi būti vertybės. Pasak jo, vis vien norisi padaryti taip, kad išmanantis žmogus, prikišęs nosį prie paveikslo, pasižiūrėtų ir pasakytų - tai meistro padaryta. Bet čia turi būt išmanantis žmogus. Nesuvokiantis, aišku, nieko neįžiūrės. Ir grįžtant prie jūsų pacituotų Braque’o žodžių, kad mene, tapyboje visų svarbiausia yra tai, ko negalima pasakyti žodžiais, tai šitą ir padaryti yra sunkiausia, ir pamatyti nėra lengva.
Kokios vertybės Gudaičiui buvo svarbios? Toji arsininkų grupė, įkurta Gudaičiui grįžus iš Paryžiaus, buvo tarsi jaunimo protestas prieš egzistavusias mokyklas. Kas jam buvo svarbiausia?
Visų pirma mene nieko neturi būti dirbtinio. Gudaitis visada sakydavo: prigalvota, pripeckeliota, pridaryta - tai yra nemalonu. Turi būti natūralu, turi būti išgyventi dalykai. Kiek jie yra gilūs, kiek paviršiniai - taip pat didelis skirtumas. Tą gilumą galima įgyti tiktai didelėmis pastangomis, daug dirbant. Šie momentai ateina iš mąstymo, iš tautos gyvenimo, iš laikotarpio dvasios… Gudaitis, nors buvo spalvininkas iš prigimties, vis dėlto akcentuodavo mąstymo dalykus. Kalbėdamas apie kompoziciją sakydavo, kad kompozicijos išmokyti negalima, nes kompozicija suvokiama kaip mąstymo ir kūrybos skalė. Dailininkas turi pats susiformuoti, o tas susiformavimas priklauso ir nuo jo santykių su pasauliu, su menine kultūra, su istorija, galų gale nuo jo santykio su Dievu. Visi šitie komponentai sukomponuoja dailininko poziciją. Ir kada šita pozicija atranda tapybinius žodžius, tai ir yra visų vertingiausia.
Menas toks dalykas - mes dažnai norime nubrėžti tam tikrus konkrečius bruožus, konkrečias ypatybes, kurios tarytum nulemtų pačią kūrinio vertę. Tokių ypatybių nėra, nes nėra meno apskritai. Yra kūrinys. Pavyzdžiui, kas yra vertinga Henri Matisse’o darbuose? Jo kūryboje išryškėja žmogaus menininko, jo natūros individualybė pačia giliausia ir plačiausia prasme.
Bet tokiu atveju, jei mes tam tikrus kriterijus turime taikyti individualiai menininkui, kyla klausimas, kaip įvertinti šiuolaikinį meną? Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys “Kultūros savaitei” kartą yra pasakęs: mes dabar neperkame šiuolaikinių dailininkų darbų, kadangi turi praeiti 50 metų, kol įsitikinsime, ar jų kūriniai yra vertingi. Kaip jūs žiūrite į tai?
Labai yra įdomus mirusio architekto, mano draugo Gedimino Baravyko pasakymas: “Aš negaliu pasakyti ir nežinau, koks turi būti paminklas, bet koks jis neturi būti - tai šitą aš žinau ir galiu pasakyti”.
Iš tikrųjų labai sunku šiandien įvardyti, kas bus vertingiausia, kas labiausiai atlaikys laiko išbandymus. Bet nėra labai sunku nusakyti, kurie darbai nebus vertingiausi. Leopoldas Digrys yra gražiai pasakęs - mes žinome tuos, kurie išliko, bet visiškai nežinome tų, kurie neišliko. Tad reikia palaukti kokius 50 metų, kad išskirtume pačias viršūnes. Bet iššluoti šiukšles galima jau šiandien. Ir labai nesunkiai.
Nustebino Dailininkų sąjungos pradėtos rengti parodos iš ciklo “Nežinoma XX amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių Lietuvos dailė”. Labai keista, kai tose parodose buvo galima pamatyti žymiausių mūsų tapytojų kūrinius. Tai galbūt per tuos 50 metų atsiras (o gal net ir dings) daugybė vertingų darbų, apie kuriuos visuomenė absoliučiai nieko nežinos? Kaip jūs regite šią situaciją ir kokios čia galėtų būti išeitys?
Sakoma, kad rankraščiai nedega, lygiai taip pat ir meninės vertybės nedega, nepražūva. Nors mes nieko nežinome apie tas vertybes, kurios jau yra pražuvusios. Aišku, kad yra įdomiai kuriančių žmonių. Jeigu būtų galimybė visa tai pamatyti, aš manau, kad mes išvystume nemažai vertingų dalykų. Ir šiandien galima būtų surengti tikrai reikšmingų parodų. Ir formos, ir turinio prasme. Labai gaila, kad pastaruoju metu, kaip Gudaitis savo laiku yra pasakęs, menui labai pakenkė komercija, ir dažnai yra kuriama rinkai. Yra kuriamas ne kūrinys, o gaminama prekė. Šiandien tų prekių mes galime matyti kiek tik nori. Yra vaikomasi madų, greitai norima įšokti į avangardinę poziciją. Pvz., aš prisimenu, kaip Šiuolaikinio meno centre direktorius rodė kai kuriuos darbus. Ant paaukštinimo atskiroje patalpoje buvo padėtas išlietas metalinis kubas. ŠMC direktorius pradėjo aiškinti, kaip to kubo autorius iš savo draugų rinko monetas, iš kurių paskui sulydė tą kubą. Įsivaizduojat, sako, kiek reikėjo surinkti monetų! Tai čia yra, pasirodo, visa meninė potekstė, toks fokusas. Man atrodo, reikėtų skirti du dalykus. Yra menas ir yra kūryba. Ne visa kūryba yra menas. Mokslininkas irgi kuria. Atrodo, kad žmogus, kuris negali sukurti meninio filmo, daro visokius performansus, o tas, kuris negali sukurti spektaklio, bando kokį “a la spektaklį” padaryti parodoje ir panašiai. Bet visa tai yra niekaliukai. Man teko matyti pasaulyje nemažai modernaus meno ir galiu pasakyti, kas pas mus, Lietuvoje, yra visai kitokia situacija. Vis dėlto pasaulyje yra kūrinių, į kuriuos įdėta labai daug triūso, pastangų ir t.t. Pas mus visi pasirenka kelią, kur reikia kuo mažiau šitų pastangų, viskas daroma kaip galima paprasčiau. Vienas du - ir jau kūrinys. Iš tikrųjų menas taip nekuriamas. O man paprasčiausiai norisi, kad menas būtų atskirtas nuo kūrybinio darbo. Tai skirtingi dalykai. Meninė kūryba jau yra dvasinės išraiškos rezultatas. Be abejo, toji dvasinė išraiška būna įvairaus turtingumo, bet jeigu aš nematau kūrinyje kūrėjo vidinio dvasinio išgyvenimo, išreikšto būtent meno kalba, tai jau ne menas. O toji kalba įvairiose meno srityse pasireiškia įvairiai. Poezijoje - poetiniu žodžiu, prozoje - prozos žodžiu, muzikoje - garsais, skulptūroje - forma, tapyboje - spalva, ritmu, linija ir t.t. Visur turi būti toji dvasinė raiška. Būtent šitas elementas mene yra pats svarbiausias.
Pavyzdžiui, aš prisimenu, prieš kurį laiką Dailės muziejuje buvo surengta naujai įsigytų darbų paroda. Paskutinėje salėje buvo eksponuotos liaudies skulptūros. Ten buvo šv. Jurgio skulptūra. Ėjau ir iš visų pusių ją apžiūrinėjau. Koks siluetas, kokia asimetrija, koks linijos bėgimas tame siluete, kaip viskas tobula, kaip viskas nuostabu! Šalia šitos tobulai eksponuotos liaudies skulptūros visi performansai - kubai, batai su druska arba paguldyti vamzdžiai tiesiog praranda bet kokią įtaigą.
Dažnai girdime, kad modernusis menas yra nesuprantamas ar nemėgstamas. Tačiau man teko matyti vieno italų dailininko parodą Romoje. Ten buvo ir karpytas metalas, ir degintas plastikas, ir įvairiausi dalykai. Bet visas stebuklas - kaip tai padaryta, kokia tai yra meistrystė! Tiesiog pritrenkiantys dalykai.
O dabar jau norėčiau mūsų kalbą sukti jūsų kūrybos link. Žiemą Vilniuje, Radvilų rūmuose, buvo surengta labai didelė jubiliejinė paroda, kurioje buvo eksponuojama daugiau kaip šimtas jūsų darbų, sukurtų per 15 metų. Nors šiandien šios parodos pamatyti jau negalime, tačiau norėčiau jus prašyti atsisukti į tuos 15 metų. Tai buvo pasikeitusių meno aplinkybių, gyvenimo sąlygų, net mūsų valstybės kardinalaus virsmo metai. Koks jums buvo šis laikas?
Žinote, galiu sakyti, kad mano gyvenimas yra laimingas. Jis praktiškai praeina čia, kur mes dabar ir sėdime, šitoje dirbtuvėje. Čia visos mano dienos, visi rūpesčiai ir per radiją išgirsti pasaulio atspindžiai. Ir dar paskaitau šį bei tą. Mėgstu pavartyti knygas, skaitau jas labai dažnai. Dirbdamas čia jaučiuosi labai laimingas, čia visi džiaugsmai, čia visi skausmai. Tuos visus 15 metų aš ir dirbau taip. Vartau įvairius savo senus darbus, kurie nepatinka - pertapau naujai. Parodoje Radvilų rūmuose visų tų 15 metų darbai. Dabar juos esu atsigabenęs čia, į dirbtuvę, ir susistatęs tokia tvarka, kad paviršiuje būtų tie darbai, prie kurių aš vėl kada nors grįšiu ir “maliavosiu”. Esu labai laimingas. Taip pat esu dėkingas Dailės muziejaus direktoriui R. Budriui, kad surengė tą parodą. Labai daug padėjo ten dirbanti Danutė Mukienė. Aš pats norėjau pamatyti visą tą 15 metų darbą ir atrinkti paveikslus. Sustatai tris keturis ir kažkuris neatlaiko kritikos, paskui kai kurie neatlaikė kritikos parodoje, tad irgi teko nukabinti.
Jūs esate labai savikritiškas, labai reiklus sau?
Taip. Galvoju, kad pirmasis dailininko stabdys jo kūryboje yra momentas, kai jis pajunta, kad viską daro labai gerai. Tai yra ženklas, kad su tavimi ne viskas tvarkoj. Klausykit, ką mes čia darome? Kai pasižiūri į didelių meistrų darbus, Dieve tu mano, Dieve tu mano...
Jūs žiūrite jau į pasaulinį kontekstą?
Žinoma. Praėjusiais metais mačiau Van Gogho jubiliejinę 150 metų parodą Amsterdame. Pagalvoji, tik 37 metų sulaukęs žmogus mirė ir praktiškai nebaigė jokių akademijų. Nors akademijas, mano galva, jis baigė individualiai. Ir kokie darbai! O jeigu žvilgteltume giliau į praeitį, tai išvis už galvos reiktų susiimti. Kaip kažkada Šarūnas Marčiulionis apie krepšinį yra pasakęs, kai jis turėjo prieš Michaelą Jordaną žaisti: “Po varžybų parėjau ir galvoju - reikia kabinti batus ant vinies ir mesti krepšinį”.
Man tokio noro mesti tapybą nėra. Bet kai žiūriu į didžiųjų menininkų darbus, jaučiu begalinį pasitenkinimą, kad tiek daug ten matau. Prisimenu, dar savo tolimoj jaunystėj, kai pirmą kartą 1955 m. atvažiavau į Vilnių ir pamačiau respublikinėje parodoje Gudaičio darbus, tuomet pagalvojau - kaip čia gali būti, kad šešėliai mėlyni, o šviesos geltonos. Juk taip gyvenime nebūna. Šitoks dar tebuvo mano supratimas. Tai dabar, po daugelio metų, aš daug ką įžiūriu ir jaučiu labai didelį pasitenkinimą tai matydamas.
Tačiau neabejoju, kad Lietuvos dailės istorijoje Leonardo Tuleikio vardas bus įrašytas. Studentai mokysis iš jūsų darbų ir žavėsis taip, kaip jūs šiandien žavitės van Goghu. Tačiau aš norėčiau klausti apie jūsų darbų pertapymus. Jūs pats užsiminėte, kad kai kuriuos darbus perdarote. Juk padarytas darbas, kad ir prieš 20 metų, perteikia tos dienos jūsų mąstymą, nuotaikas, savijautą. Ir kai jūs jį keičiate, jūs tarsi keičiate praeitį, keičiate laiką. Kodėl taip darote?
Aš ne visus pertapau. Privatininkams stengiausi tų darbų, kurie man patiko, niekada nerodyti ir niekas niekad nėra jų nupirkęs.
Visus geriausius darbus turite pats?
Taip, praktiškai iš visų laikotarpių aš turiu išsaugojęs geriausius savo darbus ir tik dalis jų yra muziejuose. Geriausių darbų aš neliečiu. Ir tada atrodė, ir dabartinėmis akimis pažiūrėjus man atrodo, kad ten šis bei tas yra. Tačiau tų darbų, kurie neatlaiko laiko išbandymų, manyčiau, nereikia nei laikyti, nei rodyti.
Pavyzdžiui, Gudaičio parodoje atsitiko labai įdomus dalykas. Pats Gudaitis yra sakęs, kad 10 metų iš jo kūrybinio gyvenimo yra išmesta. 1941-1953, 1955 metai. Dabar parodoje yra rodomi keli darbai būtent iš to laikotarpio. Gudaitis jų niekada niekur neeksponavo. Kai nuėjau į parodą, atkreipiau dėmesį, kad nė ant vieno iš jų nėra Gudaičio parašo. Prisimenu, kartą sėdėjom labai ilgą vakarą trise ir Gudaitis pasakojo savo viso gyvenimo istoriją. Pasakojo, kaip jis tapė tuos darbus, kokia buvo situacija, kad jis galėjo ir tarnybos netekti, būti iškrapštytas iš instituto... Iš ko gyventi? Šeima, trys vaikai. Visa tai suprantama, bet jis vis dėlto nepasirašė. Jis, kaip sakė pats, sudegino dalį savo jaunystės darbų. O aš dabar galvoju - gal dar reikėjo sudeginti ir šituos. Nes kažkam atrodo, kad juos būtinai reikia rodyti.
Man atrodo, kad menininkus turime vertinti už tai, ką jie sukūrė vertingiausio. Matot, menininkui didelė kaltė sukurti silpnesnius darbus. Svarbiausia yra sukurti tuos geruosius. Dažnai mėgstu sakyti - jeigu žinočiau iš anksto, tai geriau praleisčiau tuos bloguosius. Gulėčiau kojas pakabinęs ir viskas, jų net netapyčiau. Bet negali numatyt. Tepi dažus, teplioji, o nutapai nevykusį darbą. Reikėtų kartais iš tikrųjų sustoti...
Šitame pokalbyje ne kartą minėjote žodį vertė, vertybė. Kokios vertybės jums yra svarbiausios tiek kūryboje, tiek gyvenime?
Man atrodo, kad mene turi būti gyvenimo džiaugsmo, bet turi būti ir to skausmo, kuris būtų išreikštas labai aiškia, labai įtaigia forma. Viskas turi susiklostyti į daugiasluoksnius dalykus, kada tapyba virsta brangakmeniu, kada atėjai, pamatei - ir ach! Kai nori ateiti ir antrą, trečią ir ketvirtą kartą, o tas nepraeinantis vertingumas išlieka. Kad spalva nebūtų dažas, ji turi turėti savo skambesį, savo gilų taurumą, o ne barškėti kaip “katarinka”. Joje turi būti gilaus skausmo, gilaus liūdesio, gilaus rūpesčio. Žmogaus vidinio pasaulio kilnių dalykų. Reikia, kad meno kūrinyje atsirastų gyvybė, kuri visais savo pavidalais kunkuliuotų, virtų. Vos tik pasižiūri į ją - ir matai tą virimą, tą kunkuliavimą. Šitą pasiekti yra velniškai sunku.
O ar jums tai pavyksta bent trumpomis įkvėpimo akimirkomis?
Aš pasakyčiau tik tiek, kad nesiimu spręsti, ar man visada pavyksta. Bet būna tokių momentų.
Aš ateinu ir dirbu čia kasdien. Kažkada grafikas prof. Jurkūnas yra pasakęs: jeigu lauksi įkvėpimo, tai jis gal 10 metų neateis. Todėl aš dirbu visą laiką ir pastebėjau vieną dalyką. Kokios trys keturios valandos būna paruošiamojo darbo. Paskui būna toks periodas, kada sekasi, ir porą valandų kažką darai vertingo. Paskui vėl - stop. Jeigu toliau dirbsi, vėl viską gadinsi, nieko iš to gero nebebus. Bet taip būna ne kasdien. Net sunku yra pasakyti, kada pavyks. Yra visokių kliūčių, klaustukų. Kartais kokią gerą vietą padarai, jos norisi laikytis, ji diktuoja kitas vietas, bijai sugadinti. Nereikia bijoti savęs, atsisakyti save ardyti, save maigyti. Vėl Gudaičio žodžius priminsiu. Jis vis sakydavo, kad nuo sudėtingo reikia eiti į paprasta, o ne atvirkščiai. Ir jeigu net nepasiseka pasiekti rezultato, tame kelyje pats augi, pats tobulėji. Ir kiekvienas tavo patobulėjimo žingsnelis galbūt kada nors pražys kokiu žiedeliu. Galbūt. O gal ir nepražys…
Dailininko tinklapis - http://www.lithill.lt/tuleikis/
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
