Albertas ONIŪNAS
Valstybės dienos proga šalies prezidentas už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo septynis piliečius.
Gaisro pašvaistė
Virginija Ulevičienė su vyru, dukros bei sūnaus šeimomis ir trimis anūkais gyvena vos už trisdešimties metrų nuo geležinkelio pervažos, valdiškame dviejų aukštų mūriuke. Šių metų sausio 26-osios ankstyvą rytą moteris sako netikėtai prabudusi, nes vyras prašė gerti, ir per langą pamačiusi gaisro pašvaistę virš medžių, už geležinkelio. Užlipusi į antrąjį aukštą įsižiūrėjo geriau ir įsitikino, kad senoje sodyboje, kur vasarą gyvena ją paveldėję broliai Mačiai, siautėja ugnis. V. Ulevičienė puolė laukan, o dukrą pasiuntė pas netolimą kaimyną Gediminą Kabišaitį, ugniagesį- gelbėtoją, kuris tą naktį nedirbo, ilsėjosi namuose. Moteriškę beskubančią prie degančios sodybos, pasivijo G. Kabišaičio vairuojamas automobilis. Gaisro pašvaistė atrodė taip galingai, kad žmonės jau abejojo, ar begalės kuo pagelbėti.
Mačių sodyboje gyvenamasis namas jau visas buvo apimtas liepsnos. Dar nedegė tik ta vieta, kur yra R. Mačio gyvenamasis kambarys. Žmonės išmušė lango stiklą ir prižadino saldžiai miegojusį ir gaisro visai nejutusį R. Mačį. Pažadintas vyriškis iš pradžių nesuvokė, kas vyksta, manė, kad kokie plėšikai užpuolė. Po to spėjo tik sugriebti kai kuriuos drabužius, televizorių, magnetofoną ir vos spėjo išsinešdinti į lauką, kai ėmė griūti lubos. Sudegė ir visi R. Mačio dokumentai. Kol atvažiavo ugniagesiai iš Kauno Aleksoto oro uosto, sodybos išgelbėti jau nebuvo jokių galimybių - tik gaisravietė buvo užpilta ir išgelbėti kiti šalia buvę pastatai.
Rauginti kopūstai buvo lemtingi
Pasak V. Ulevičienės, R. Mačį padėjo išgelbėti eilė sutapimų - jei ji būtų pabudusi bent dešimčia minučių vėliau, nebebūtų likę jokių šansų. Be to, ji iki tol ir nežinojo, kuriame didelio seno namo kambaryje paprastai miega R. Mačys. (Daugiau žmonių gaisro metu name nebuvo.) R. Mačys buvo pasikvietęs kaimynę pažiūrėti savo užraugtų kopūstų, paragauti ir įvertinti. Vėliau V. Ulevičienė juokavo - geri rauginti kopūstai buvo, o dabar troškinti paliko... Kaip vėliau ugniagesiai nustatė, gaisras kilo dėl trumpo jungimosi elektros instaliacijoje. Po gaisro R. Mačys liko be pastogės ir apsigyveno V. Ulevičienės namuose. Čia ir dabar gyvena. Žmogus niekaip negali gauti paso, nes už jį reikalaujama sumokėti kaip už pamestą, nors dokumentas pražuvo nelaimės metu. V. Ulevičienė apie savo išgelbėtą įnamį atsiliepia tik gerai. Vos prieš metus jis grįžo iš įkalinimo vietos, kur buvo pakliuvęs, kai girtas iš vieno sodo namelio pavogė du šerno kailius ir dar kai kokių niekų. Išsiblaivęs nešė grąžinti ir buvo sučiuptas. Dabar R. Mačys dirba drauge su V. Ulevičienės vyru staliumi pas ūkininkus. Yra geros širdies, visad pasiruošęs ateiti pagalbon. Nors uždirba grašius, dažnai nuperka V. Ulevičienės anūkams kramtomosios gumos.
Geležinkelis ir lavonai
Visas V. Ulevičienės gyvenimas prabėgo prie geležinkelio. Tėvai dirbo geležinkelyje, vėliau ir pati Virginija tapo šalia namų esančios pervažos budėtoja, kol tą postą panaikino ir pervaža tapo nereguliuojama. Vėliau moteris darbavosi nežinybinėje apsaugoje, oro uoste, o dabar jau ketveri metai kaip bedarbė. Moteris nuo vaikystės pripratusi prie nelaimių, lavonų. Dar kai Virginija ėjo į trečią klasę, ant bėgių teko rasti nukirstą žmogaus rankos mažąjį pirštą. Prieš dieną traukinys buvo suvažinėjęs žmogų ir ne visos jo kūno dalys buvo surinktos. Mergaitė parnešė pirštą motinai, toji jį ir palaidojo. Kitą kartą teko rasti žmogaus lavoną einant parsinešti vandens - traukinys jį buvo nusviedęs prie pat šulinio. O vienas kaimynas nerado geresnės vietos pasikarti - tik krūmuose už V. Ulevičienės sodybos ūkinio pastato.
Atmintin įsirėžė ir vienas laimingai pasibaigęs atsitikimas. Pervaža tada buvo jau nebereguliuojama, prie jos atvažiavo techninės pagalbos sunkvežimis. Jo vairuotojas išlipo ir paklausė V. Ulevičienės, ar veikia signalizacija. Po to nuėjo ant bėgių ir pamatė nuo Kauno pusės atvažiuojant traukinį. Jį praleido ir užvažiavo ant bėgių nesulaukęs, kol baigs mirksėti signalizacija. O tuo metu iš priešingos pusės atlėkė greitasis traukinys "Kaliningradas - Charkovas". Nuo smūgio sunkvežimis buvo išmestas į orą, pakilo didžiulis dulkių debesis. Iš mašinos liko ne kažin kas, stipriai buvo apgadintas ir traukinio šilumvežis. O štai sunkvežimio vairuotojas per stebuklą liko gyvas - tik truputį apsibrozdinęs.
Džiaugiasi tuo, ką turi
Pats tragiškiausias įvykis šiose apylinkėse taip pat įvyko prie V. Ulevičienės sodybos. Prieš ketverius metus į Mastaičių tvenkinius iš Garliavos maudytis buvo atvykusi moteris su dviem vaikais. Ji nežinojo, kad tų tvenkinių krantai yra labai statūs. Jos abu vaikai paskendo. Moteris, ištikta šoko, kažkur nuklydo, niekas jos negalėjo rasti. O kitos dienos rytą ji puolė po traukiniu netoli V. Ulevičienės namo. Moteris prisimena, kad tos nelaimėlės kūnas buvo baisiai sudarkytas. Apie šią tragišką istoriją anuomet rašė "Akistata".
Nors V. Ulevičienė gyvena itin skurdžiai, jos gausios šeimynos pajamos mažesnės nei minimalios, moteriškė nuolat šypsosi ir džiaugiasi tuo, ką turi - kaitria vasaros saule, stogu virš galvos, trimis anūkais. Tiesa, kiek gaila, kad toje prezidentūroje tik kryžių tedavė. Geriau jau būtų skyrę nors kokį šimtą litų premijos...
Pirmas apdovanojimas ugniagesiui
Gedimino Kabišaičio sodybą nesunku atrasti. Orientyras - kieme stovintis senas troleibusas. Paklaustas, ar anksčiau kada dirbęs Kauno troleibusų valdyboje, šeimininkas sako, kad jau 19 metų yra Kauno ugniagesių gelbėjimo tarnybos vairuotojas. O troleibusą už tris šimtus litų nusipirko nurašytą kaip metalo laužą. Jį naudoja kaip sandėliuką, ten mėgsta žaisti trys ugniagesio vaikai. Žmona dirba ten pat, kur ir vyras, dispečere. Kaimyno gelbėjimo G. Kabišaitis nelinkęs pernelyg sureikšminti. Jam tai - kasdienybė. Tik tas įvykis buvo ne tarnybos metu, užtai ir apdovanotas. G. Kabišaitis žino, kad anksčiau su tuo kryžiumi buvo mokamos ir premijos, tačiau dabar taupant pinigus jų atsisakyta. Gaila. Gelbėti padėję sutapimai: kai atbėgo kviesti pagalbon V. Ulevičienės duktė, jis išsyk paskambino žmonai į gaisrinę, paskui sėdo važiuoti, nes buvo atodrėkis, mašinos langai neužšalę ir variklio šildyti nereikėję. G. Kabišaičiui labiausiai įsiminė ką tik pažadinto R. Mačio veido išraiška - lyg būtų prieš save giltinę pamatęs. Apie savo tarnybą gelbėtojas nelinkęs daug kalbėti. Prisimena tik prieš daugelį metų įvykusią nelaimę Jonavos "Azoto" gamykloje, kai teko prisikvėpuoti nuodingų dujų. Tačiau kadangi G. Kabišaitis negeria ir nerūko, tai ir tų dujų kokio nors poveikio sveikatai sakosi nepajutęs.
Drauge su paminėtais Kauno rajono gyventojais prezidentas apdovanojo ir moksleivius iš Pakruojo rajono Mantą Čeponį bei Paulių Gasiūną, spaudos ir televizijos bendradarbį iš Šilutės Rolandą Žalgevičių, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Anykščių rajono teritorinės gynybos štabo vyr. leitenantą Valentiną Raziulį bei jo brolį, Utenos rajono Avižienių kaimo gyventoją Vilmantą Raziulį.
Gelbėtojai - vaikai
"Akistata" jau rašė apie šių metų kovo pradžioje Pakruojo rajono, Petrašiūnų kaime, nutikusį įvykį. Tąsyk šešiametė Karolina su drauge, nepaklausiusi tėvų draudimo, nuėjo pasižiūrėti gulbių ant pusiau užšalusios Mūšos. Mergaitė įlūžo ir nors gylis ten buvo tik pusantro metro, jai paskęsti būtų pakakę ir tiek. Karolina įsikabino ledo krašto ir laikėsi, šaukėsi pagalbos. Keturiolikmetis Paulius Gasiūnas pastebėjo, kad kažkas negera dedasi eketėje, ir puolė į pagalbą. Iš kitos upės pusės atskubėjo trylikametis Mantas Čeponis. Berniukai ištraukė skęstančiąją, nors tai ir nebuvo lengva padaryti - ledas vis lūžinėjo. Po to berniukai sušalusią, tirtančią ir paeiti nebegalinčią Karoliną nunešė į namus ir atidavė jos mamai. Paulius Gasiūnas prieš tai dar buvo išgelbėjęs devynmetį vaiką karjere, tačiau niekam nesigyrė ir tik po Karolinos "gelbėjimo operacijos" visuomenei tapo žinomas ir šis paauglio žygdarbis.
Pirmasis nelaimės vietoje
Taip pat kovo mėnesį pasižymėjo ir šilutiškis Rolandas Žalgevičius. Jis Pamario krašte yra žinomas fotografas ir operatorius, bendradarbiauja su daugeliu spaudos leidinių, jo nuotraukos buvo spausdintos ir mūsų laikraštyje. Rolandas Žalgevičius dažniausiai įvykio ar nelaimės vieton atvažiuoja drauge su ugniagesiais gelbėtojais, todėl visada atsiduria įvykių sūkuryje. Tačiau kiek sudėtingiau būna, kai vyriškis atsiduria nelaimės vietoje pirma gelbėtojų. Taip įvyko kovo 5-ąją, kai R. Žalgevičius atėjo prie Kuršmarių ties Ventės ragu fotografuoti marių. Atėjęs išsyk pamatė eketėje panirusį žveją, niekaip negalintį išlipti ant ledo. R. Žalgevičius bandė priartėti prie žmogaus, tačiau kai nepavyko, nuvažiavo savo automobiliu prie artimiausios sodybos, pasiėmė pagalbininką, lentų, virvę ir sugrįžo ant kranto. Žmogų pavyko išgelbėti. Tai buvo 71 metų mokytojas.
Broliai Valentinas ir Vilmantas Razuliai, šią žiemą žvejodami ant Rubikių ežero ledo, pastebėjo įlūžusį vyriškį ir išgelbėjo.
