Irena ZUBRICKIENĖ
Kauno medicinos universiteto klinikose nebeišgyveno Būdos kaimo (Kazlų Rūdos sav.) gyventojas Robertas Sarpalius (24 m.), kurį, žiauriai sumuštą per kaime švęstas Jonines ir patyrusį sunkią galvos traumą, po nakties aptiko vietos gyventojai. Įvykį tiriantys Marijampolės apylinkės prokuratūros ir Kazlų Rūdos policijos komisariato pareigūnai neslėpė, kad detaliai atkurti kruvinųjų muštynių aplinkybes nebus lengva, nes dauguma Jonines šventusių kaimo žmonių buvo girti ir tikina nedaug ką teprisimeną.
Tuoj pasklidus liūdnai naujienai, kaimas kelias dienas tekalbėjo viena - kruvinųjų Joninių - tema. Bet kuriuo paros metu prie sodybų būriavosi žmonės ir vienas kito klausinėjo, ar jau surastas Roberto žudikas. Keli trisdešimtmečiai, kurie po Joninių nakties liko mėlynais paakiais, drovėjosi svetimų žvilgsnių ir apgailestavo, kad dėl tuokart padauginto alkoholio sunkiai grįžta šventinės nakties prisiminimai. Dėl ko kilo konfliktas, "Akistatos" sutiktas trijų mažamečių vaikų tėvas Vidas tikino nenumanąs - esą girtiems kažin ar reikėję kokio rimtesnio motyvo muštynėms: gal kas ką netyčia stumtelėjęs žmonių spūstyje, gal kokiu išsprūdusiu žodžiu įžeidęs. Vidas prisipažino žinąs tik tiek, kad Būdos kaimo vyrus kumščiais ir lazdomis apdaužė iš aplinkinių vietovių į Jonines atvykę jaunuoliai ir kad "saviškiai tikrai nesimušė vienas su kitu", vadinasi, sąžinė rami - ne nuo jo rankos žuvo tyliai ir ramiai iki tol gyvenęs Robertas. Vidas pratarė niekam neturįs pretenzijų dėl savo "mėlynės", nes pats kaltas, kad buvo girtas.
Kiek kalbesnis buvo taip pat sodriai mėlynu ratilu aplink sutinusią akį per Jonines paženklintas būdiškis Edmundas. Susiruošęs į tradicinę kaimo šventę jis sakė girdėjęs, kad planuojamos "kažkokios muštynės", bet pamanęs, jog tai "vaikų šnekos". Edmundas šventėje irgi nebuvo blaivininkas, tačiau pastebėjo, kad aplink laužavietę nuo pat pradžių sukinėjęsi "svetimi jaunuoliai" buvo agresyvūs, ieškojo priekabių. Kai keli jų pradėjo spardyti atokiau nuo pagrindinio šventusiųjų būrio atsidūrusį Vidą, Edmundas draugą užstojo - užtat gavo netikėtą smūgį į akį.
Sūnaus netekę ūkininkai Stasė ir Jonas Sarpaliai, anot jų, kartu su nelaime prarado visą kurtą savo ateitį - pašaliečio akį traukiančią išpuoselėtą sodybą tikėjosi perduoti būtent Robertui, nes keleriais metais už sūnų vyresnė duktė Dalia jau ištekėjusi ir susikūrusi savo šeimos gyvenimą. Dalia užsiminė, kad visa laimė, jog Robertas buvo dar nevedęs ir našlaičiais nepaliko vaikų. Kančios prislėgta jos motina dvejojo - esą gal jai vis dėlto būtų buvę lengviau, jeigu Roberto gyvenimo pėdsakai būtų išlikę jo atžalėlėse. Moteris tikino negalinti susitaikyti su beprasme sūnaus, dar nieko per daug nepatyrusio, mirtimi. Ji užsiminė kažkaip jautusi nelaimę, nes labai nenorėjusi Roberto išleisti į dabar jau kruvinai paženklintas Jonines. Stasė Sarpalienė neslėpė norinti, kad sūnaus žudikai būtų greitai išaiškinti ir nubausti - ne iš keršto, bet kad šitaip skaudžiai nenuskriaustų dar daugiau žmonių.
Nelinkę apie įvykio tyrimą per anksti detaliai kalbėti pareigūnai sakė, kad įtariamųjų ratas nustatytas, dirbama, bet sulaikytų asmenų nėra.
