Neišgalvotos istorijos
Pergalės diena
Remigijus Rainys
Tai nutiko beveik prieš dvidešimt metų, kai Lietuvoje dar niekam nebuvo į šovusi mintis, kad Gegužės pirmoji gali būti darbo diena, o visuotinai buvo švenčiama ir Gegužės devintoji - Pergalės diena. Tą dieną miestų ir miestelių gatvėse gerokai padaugėdavo ordinais, medaliais, ar net komunistinio darbo spartuolio ženkleliais apsikarsčiusių pagyvenusių piliečių, per radijo imtuvus nuolat girdėjosi Josifo Kobzono atliekama daina "Denj pobedy", o televizorių ekranai būtinai rodydavo šventinį "Žiburėlį" su tais pačiais patriotines dainas dainuojančiais artistais ir "etatiniais" humoristais.
Mes su žmona tuo metu gyvenome taip vadinamame "kariškių" name, kurio daugumoje butų šeimininkavo Kauno garnizono ar atsargos karininkai su šeimomis, tad kasmet Gegužės devintąją mūsų laukdavo papildomas atrakcionas - kone kiekviename bute iki paryčių plyšaujantys girti balsai. Taigi, tą Pergalės dieną mes specialiai ilgiau užtrukome mieste, kad trumpiau tektų klausytis "koncerto" ir namo sugrįžome jau sutemus. Mus nustebino neįprasta tyla - tais metais kai kas iš mūsų laiptinės jau buvo išsikeitę butus ir išvažiavę, kai kas perkelti į kitus garnizonus, o gal tiesio Pergalės dieną šventė ne namuose. Visa laiptinė skendėjo tamsoje bei tyloje ir šviesa degė tik penktame aukšte, kur su gerokai už save jaunesne žmona Polina gyveno atsargos papulkininkis Anatolijus. Pastaruoju metu Anatolijus visuomeniniais pagrindais skaitydavo paskaitas apie politinę padėtį šaukiamiesiems kariniuose komisariatuose ir kariniuose daliniuose, tad namo dažnai sugrįždavo gerokai "privaišintas".
Kodėl tą vakarą nusprendėme užlipti į viršų ir pasveikinti kaimynus su Pergalės švente negaliu paaiškinti - artimiau su jais niekados nebendravome. Gal būt todėl, kad šviesa jų lange pasirodė tokia jauki, o gal būt todėl, kad namuose buvo jau antra diena vazoje pamerkti trys raudoni gvazdikai. Šiaip ar taip, pasiėmiau iš šaldytuvo "budintį" butelaitį, sugniaužiau saujoje gėles ir drauge su saldainių dėžutę iš savo podėlių ištraukusia žmona užlipome į penktą aukštą. Tik antrą kartą paspaudus skambutį, trakštelėjo atrakinamų Anatolijaus buto durų užraktas, tačiau niekas nepasirodė. Netyčia nuspaudžiau durų rankeną ir jos plačiai atsivėrė, tačiau viduje nesimatė nei gyvos dvasios. Visas butas skendėjo tamsoje, tik iš po vieno kambario durų apačios sklido silpnos, mirguliuojančios šviesos atšvaistai. Neryžtingai susižvalgę, mes su žmona perėjome koridorių ir pasibeldę įžengėme į minimą kambarį.
Kambarį apšvietė trys žvakidėje degančios žvakės, kurių šviesa krito ant viduryje švariais skalbiniais pervilktos lovos išsikėtojusios nuogutėlės peroksidinės blondinės Polinos. Apvalių formų moteris atrodė labai efektingai, nors gulėjo tvirtai užmerkusi akis ir nejudėjo. Aš žengiau iš kambario atatupstas, o žmona pašaukė ja vardu. Polina skubiai atsimerkė ir šūktelėjusi šmurkštelėjo po antklode, tačiau jau kitą akimirką iššoko iš lovos ir užsimetusi šalia gulėjusį chalatėlį nuskubėjo paskui mus. Nepaisydama mūsų atsiprašinėjimų moteris kvietė neišeiti ir pasisvečiuoti. Ji atidarė duris į gretimą kambarį ir pasodino mus už gausiomis vaišėmis nukrauto stalo. Mes spyriojomės, tvirtindami, kad užėjome tik trumpam, kad pasveikintume su švente, bet Polina net neketino mūsų išleisti. Netrukus Polia jau pasakojo mums savo keisto elgesio priežąstis. Ji buvo sumaniusi padaryti staigmeną papulkininkiui ir kai išgirdo durų skambutį, užgesino šviesas, uždegė žvakes ir atrakinusi duris atsigulė nuoga ant lovos, kaip kad darydavo jaunystėje. Gausi vakarienė buvo parengta todėl, kad Tolia tą dieną turėjo gauti kažkokį eilinį veterano medalį, kurį serėjo gausiai aplaistyti. Moteris net neabejojo, kad skambina sugrįžęs Anatolijus, mat tą vakarą jokių svečių nelaukė, o nedaug išgėręs papulkininkis niekuomet durų neatsirakindavo savo raktu.
Nuoširdi šeimininkė netrukus jau buvo užkariavusi mūsų simpatijas ir dėmesį, pasakodama ne tik apie miestus, kuriuose jai su vyru teko pabuvoti, bet ir mažai pažįstamiems paprastai nesakomas imtymaus gyvenimo smulkmenas. Visa tai kažkaip labai tiko prie pačios šeimininkės rinktų ir marinuotų grybukų bei nuostabių pyragėlių su kopūstais ir mėsa, tad pamažu sekindami butelaitį, net nepastebėjome, kaip praėjo vidurnaktis. Aš pirmasis išgirdau kažką braižantis prie laukųjų durų ir paskubėjau jas atidaryti. Koridoriuje stovėjo gerokai įkaušęs papulkininkis, kairėje rankoje laikydamas savo batus, o dešinėje - buto raktą, kurio taip ir nepataikė į užrakto skylutę. Atpažinęs mane, Tolia gerokai sutriko ir sumurmėjęs: "Atleisk kaimyne, aš vėl susimaišiau skaičiuodamas aukštus, ketino lipti laiptais toliau. Tačiau aukščiau tebuvo tik stogas, tad Tolia, atsirėmęs į ant jo vedančias kopėčias visiškai pasimetė. Teko ilgokai kaimyną įkalbinėti, kad jis užeitų į savo paties butą. Pagaliau supratęs, jog mes su žmona - jo svečiai, Anatolijus net pašoko iš džiaugsmo ir vis kartojo, kad mus atsiuntė pats dievas, nes Polia dabar jį būtų užmušusi. Papulkininkis net neketino baigti linksmybių ir tuoj tėkštelėjo ant stalo pilną butelaitį, kurį ištraukė iš patikimiausios savo slaptavietės - sandėliuko lentynoje laikomų veltinių, kuriuos apsiavęs papulkininkis žiemą vykdavo į žūklę. Dar kelias valandas negalėjome atsisveikinti su vaišingais šeimininkais, o Tolia butelaitį ištraukė ir antrojo veltinio, tačiau pagaliau sutuoktiniai abu vienu metu "nulūžo", sėdėdami meiliai vienas prie kito prisiglaudę ant sofos, tad mums su žmona teliko užgesinti šviesas ir užtrenkus duris, nusileisti į savo butą.
Beje, jau kitą rytą Tolia su išvakarėse nebaigtu buteliu rankoje nusileido pas mus ir klausinėjo, ar nematėme, kur jis nukišo savo naująjį medalį. Medalis atsirado tik kitą dieną - pasirodo papulkininkis jį buvo palikęs pamerktą degtinės stiklinėje karininkų klube.
