Daiva NORKIENĖ
Lygiai šeši mėnesiai, kai Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Vilniuje gydosi Povilas N. Povilas išgyveno po to, kai per šiųmetes Velykas Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje iškrito iš ketvirtojo aukšto. Vyriškis patyrė 18 lūžių (lūžo rankos, kojos, stuburas), sužaloti vidaus organai; gulėjo sugipsuotas nuo galvos iki kojų, o šiandien jau vaikšto.
Tačiau kalinio "didvyriškumas" ne tai. Ištisą pusmetį žmogus ištylėjo (ir tebetyli), neatskleisdamas tikrosios velykinio skrydžio tiesos. "Akistata" rado liudininką, į laisvę išėjusį kalinį, kuris papasakojo, kad Povilą sudaužė ir išmetė per langą jo likimo draugai.
Iškrito
Kaunietis Povilas N. 2000-ųjų birželį Kauno apygardos teismo buvo nuteistas dešimties metų laisvės atėmimo bausme už tyčinį nužudymą bei kapų išniekinimą. Keturis kartus teistas žmogus gimtąjį miestą turėtų pamatyti tik 2010 metų birželį. Alytaus kolonijoje žmogelis buvo tylus, ramus, mažai bendraudavo, per metus gavo vieną kitą siuntinį nuo savo suaugusio sūnaus, tačiau artimieji nelankė, kalinio likimu per daug nesidomėjo.
Šiemet, Velykų sekmadienį, Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją sukrėtė netikėtas įvykis. Buvo be dešimties minučių keturiolikta valanda, kai į kalėjimo administraciją kreipėsi nuteistasis Aleksandras Chamčenkovskis: "Padėkit! Iškrito!" Ant asfalto, šalia pirmojo nuteistųjų pastato korpuso, gulėjo siaubingai sužalotas, leisgyvis Povilas N. Vyriškis atrodė tarytum "gyvas skausmo gumulas", ant jo kūno praktiškai nebuvo sveikos vietelės, tačiau dejuodamas pro sukąstus dantis iškritėlis vyriškai laikėsi ir laukė pagalbos. Netrukus nuteistasis buvo išvežtas į Alytaus V. Kudirkos centrinės ligoninės Reanimacijos skyrių. Po poros dienų buvo pergabentas į Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Laisvės atėmimo vietų ligoninę Vilniuje. Čia jis tebėra iki šiol.
Lesino balandžius?
"Skrydžio" per ketvirtojo aukšto langą aplinkybės iš pat pradžių atrodė mįslingai. Iškritęs Povilas N. buvo sąmoningas, galėjo kalbėti, tačiau tylėjo it vandens į burną prisisėmęs. Kai po kelių dienų "Akistata" kolonijoje teiravosi apie įvykio priežastis, vis dar niekas nebuvo paaiškėję. Vienas direktoriaus pavaduotojas teigė: "Tyrimas dar nebaigtas, jo išvados bus kitą savaitę".
Šiandien tos išvados seniai žinomos, padėtos į stalčių tarp kitų tokių dokumentų. Kai nuvykome į Alytaus koloniją, jos vadovai netgi nusistebėjo, kad domimės "senu ir primirštu reikalu". Oficialiame dokumente sakoma: "P. N. niekam pretenzijų neturi, nenori, kad būtų keliama baudžiamoji byla. Kiti nuteistieji paaiškino, jog žmogus iškrito pro prausyklos langą paslydęs: mat stovėjo ant slidžios skardinės palangės ir lesino balandžius". Pasirodo, uždaro būdo žmogus labai mėgdavo su pilnomis trupinių saujomis stoviniuoti ant palangių, ir kiti nuteistieji, rūpindamiesi jo saugumu, "ne kartą ir ne du įspėjo, kad taip nesielgtų, nes žmogus iškris". Nepaklausė protingų patarimų. Iškrito...
Pasakoja liudininkas
"Akistatos" žurnalistams sostinėje pavyko susitikti su buvusiu Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos nuteistuoju, kalėjusiu toje pačioje kaip ir Povilas N. brigadoje. Vyriškis (pavardė redakcijai žinoma, tačiau dėl suprantamų priežasčių jos neskelbsime) papasakojo:
- Kas Velykų sekmadienį atsitiko tam Povilui, nuteistiesiems ne paslaptis. Žmogus vartojo narkotikus, prasiskolino vienam savo brigados vyrui, o kadangi nesugebėjo tų pinigų grąžinti, "skrido" per langą.
- Kodėl kolonijos administracija nenubaudžia kaltųjų?
- Jie nežino visos tiesos, tiktai įtaria. Patys pagalvokit, ar gali žmogaus kūnas sulūžti aštuoniolikoje vietų tik todėl, kad iškrito per langą? Na, lūžta koja, ranka, sutrenkiamos smegenys... O čia. Administracija irgi įtarė, jog Povilas nepaslydo, mėgino išsiaiškinti, bet visi tylėjo. Tokiose situacijose nuteistieji tyli kaip vienas. Ir kalba kaip vienas. Arba "niekas nieko nematė", "buvo kitur", "miegojo", arba, kaip šiuo atveju, "paslydo".
- Norite pasakyti, kad žmogus buvo ne tik išmestas iš ketvirtojo aukšto?
- Nieko aš "nenoriu pasakyti". Ir jums neminėsiu nei vardų, nei pavardžių. Jums užteks žinoti, kad tą dieną kartu su prasiskolinusiuoju bei jo skolintoju į prausyklą atėjo keli kiti vyrai. Povilą jie sumušė ir išmetė per langą.
- Žmogus siaubingai sužalotas. Kodėl jis nesiskundžia? Kodėl tyli kiti, argi jis neturėjo draugų?
- Jam dar reikės kalėti ir turbūt grįžti į tą pačią koloniją. Jei jis kam nors pasiskųstų, gyvenimo neturėtų. Vargu ar jį kas nors pajėgtų po to apsaugoti. Beje, Povilas turi šansą, kad po šio "skrydžio" už skolą bus atleista, ir toliau jo niekas kolonijoje nelies. Jeigu tiktai neprasiskolins vėl. O dėl draugų... Tvarka visiems yra žinoma ir aiški: skolingas, negrąžini - kentėsi.
- Ar visuomet už neatiduotus litus baudžiama fizinėmis bausmėmis?
- Ne. Iš pradžių negrąžinta skola dvigubėja, paskui kasdien, kas valandą priauga didelių procentų. Skolinaisi penkis litus, po kelių ar keliolikos dienų turėsi grąžinti dvidešimt. Jeigu tavęs niekas "nešildo" iš laisvės, tai yra negauni nei siuntinių, nei pinigų, jeigu esi driskius ir neturi tinkančių atiduoti naudingų daiktų, tai tau įsako susivynioti čiužinį ir eiti pas gaidžius. Skolų "zonoje" niekas neatleidžia ir nepamiršta. Lengviausia bausmė - apipilti skolininką vandeniu ar šlapimu ir išvaryti į žemiausią kastą. Na, o jeigu neklausai... Apie sudėtingesnius variantus kolonijose pasakojama iš lūpų į lūpas. Kad visi žinotų ir nepamirštų.
- Pavyzdžiui?
- Vieną prasiskolinusį ir neatsiskaitantį nuteistąjį papjovė traukinyje vežant etapu. Išlipa stotyje vietoje 21 kalinio 20. Skolininkas - kitame pasaulyje. Kaltų nenustatoma, nes visi "miegojo", "nematė", "nieko negirdėjo". Arba: nuėjo vyras vakare miegoti, o rytą ir nepabudo: už skolas jį naktį per krūtinę virbu prie gulto "prismeigė". Kad neaikčiotų, nuteistieji ant veido pagalvę laikė. Kitas atvejis: miegančiam virbą pervėrė kiaurai per abi ausis. Dar kitam sporto salėje svarsčiu taip sužalojo galvą, kad liko invalidu, kelerius metus iškalėjo pusaklis, akyse "musytės" lakstydavo. Dažnesni variantai: pasikvietus talkos primušti, supjaustyti peiliu, o per langus iš antro, trečio aukšto nuteistieji "krenta ir krenta". Ir jokių baudžiamųjų bylų! Visi tyli. Nežinau, kaip čia apie tą Povilo "iškritimą" spauda parašė. Gal kad sunkesnis atvejis, tai ir sužinojo.
- Tarkime, aš kažkam skolinga, nujaučiu, kad bus negerai. Gal pasiskundusi administracijai išvengčiau bėdos?
- Pirma, bėdos gali ir nenujausti: su tavimi prieš egzekuciją išgers, gražiai pasikalbės, ir staiga užpuls keliese. Antra, prasiskolinusius kartais perkelia į kitą būrį, tarp nepažįstamų nuteistųjų, bet jei kas įjunko skolintis, tai netrukus jam ir kitur vietos nebeliks.
Kolonijos administracija stebisi
Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje "Akistatos" žurnalistai kalbino direktoriaus pavaduotoją auklėjamajam darbui Juozą Adomaitį. Išgirdęs, kad Povilas N. galėjo būti sužalotas už skolas, pavaduotojas pasipiktino:
- Kodėl mes jų visų klausiame, aiškinamės - nesako! Nubaustume kaltus. O dabar štai - pasakoja spaudai. Jeigu tas jūsų šaltinis yra nusikaltimo liudytojas, tai turi būti traukiamas atsakomybėn kaip nuslėpęs nusikaltimą. Bet aš nežinau, tikėti tuo jūsų informatoriumi ar ne. Čia toks senas dalykas, komisija seniai atliko tyrimą, apklausė liudytojus. Visi aiškina, kad lesino balandžius.
- Gerai. Nebelieskime šio konkretaus atvejo. Ar gelbstite prasiskolinusiuosius, kai jiems gresia bausmė? Gal perkeliate į kitą būrį, brigadą?
- Čia ne kilmingų panelių pensionatas... O ką jūs man darytumėte, jeigu prasiskolinčiau? Kolonijoje yra per 1 700 nuteistųjų, visi gavę griežtojo režimo, visi su savo įgeidžiais, charakteriais. Mes su jais žaidžiame, rūpinamės užimtumu: yra klubas, mokome profesijos, gali įgyti vidurinį išsilavinimą. Mes tiems "našlaičiams" stengiamės atstoti tėvą, motiną, brolius, seseris ir tetas... Aš jiems aiškinu, kad mestų šalin tą savo iš Rusijos kalėjimų kadaise atėjusį ritualą - "gaidžių darymą". Ar jie kreipia dėmesį? Viskas priklauso nuo jų pačių, o nuteistųjų mentalitetas kas metai smunka ir smunka. A, klausiat, kaip vis dėlto su tais prasiskolinusiaisiais. Jei sužinome, kad iškyla grėsmė, stengiamės izoliuoti nuo skolintojo, perkelti.
Tapo invalidu
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Laisvės atėmimo vietų ligoninės vadovas V. Fotinas žurnalistams suteikė žinių apie Povilo sveikatą:
- Žmogus pas mus išgulėjo pusę metų ir dar turės pagulėti. Kelis kartus operuotas, laukia dar viena kojos operacija. Tiesa, jaučiasi neblogai ir jau pradeda pamažu vaikščioti. Komisija jį pripažino antrosios grupės invalidu.
Plačiau informuoti apie nuteistojo sveikatą vyr. gydytojas negalėjo, pasiūlė susitikti su pačiu ligoniu ir pasikalbėti. Tačiau netrukus ligoninės gydytojai atnešė paciento atsakymą: "Su žurnalistais nebendrausiu, apie sužalojimo aplinkybes kalbėtis nenoriu. Pretenzijų niekam neturiu". Tikriausiai stebuklingai pasveikęs žmogus padarė išvadas ir vargu ar dar kada nors gyvenime "lesins kolonijoje balandžius".
