"Akistatoje" neseniai rašėme apie Panevėžio policininkų bylą, įvairius STT darbo metodus. Specialiųjų tarnybų operatyvinio darbo niuansai - ypatingai dominanti tema, juolab kad tokio darbo brokas paprastai visada yra pridengiamas valstybine paslaptimi. Apie tai su Advokatų tarybos pirmininku R. Andrikiu kalbėjosi korespondentas Albertas ONIŪNAS.
- Neseniai Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje buvę policijos pareigūnai buvo kaltinami piktnaudžiavimu tarnyba. Buvo surinkta 7 tomai bylos dokumentų, tačiau teisiamiesiems ir jų advokatams buvo leista susipažinti tik su šešiais iš jų. Viename tome esantys dokumentai - valstybinė paslaptis, nes juose rašoma operatyvinį darbą ir su juo susijusius dokumentus. Tokiu būdu pažeista tų žmonių teisė į gynybą. Tačiau kokia yra išeitis, kaip, nepažeidžiant šios teisės, išlaikyti valstybės paslaptį neatskleistą?
- Įstatymų, kad valstybės paslaptis, kaip ir visos kitos paslaptys, būtų išsaugota, pilnai pakanka. Jeigu bylos tomas neprieinamas gynybai, tai negalima grįsti nuosprendžio šiame tome esančiais dokumentais ir minėti šio tomo nuosprendyje. Aišku, tokiu atveju kyla klausimas, o kam apskritai tas tomas reikalingas? Tai tiesiog nonsensas. Šio klausimo niekas nenori kelti viešumon dėl savo patogumo.
- Neseniai paaiškėjo, kad Klaipėdos advokatą Ruslaną Rožkovą STT pavedimu sekė uostamiesčio Operatyvinės veiklos skyriaus seklys, nors tokiam sekimui nebuvo jokio pagrindo. Prokuratūra, kurios pareiga yra kontroliuoti panašius veiksmus, teigia, kad R. Rožkovas nebuvo sekamas, bet yra įrodymų, kad yra kitaip.
- Apskritai į viešumą iškyla tik keli procentai neteisėtų operatyvinių veiksmų. Taip yra visame pasaulyje, skiriasi tik procentai. Operatyvinė veikla yra ta veikla, kuria pažeidinėjamos žmogaus teisės. Esmė, kokios ribos yra nustatytos, vardan kokių interesų leidžiama pažeisti žmogaus teises. Tie interesai turi būti aukštesni už žmogaus teises ir laisves. Operatyvinė veikla yra valstybės paslaptis. Jeigu kas nors pareiškia esąs specialiosios tarnybos informatorius, tai toji tarnyba negali to nei patvirtinti, nei paneigti, kad nebūtų išduota paslaptis. Jeigu kuris nors pareigūnas pareiškė, kad toks ir toks pilietis nebuvo sekamas, vadinasi, išdavė valstybės paslaptį.
- Dėl ko pažeidinėjamas Operatyvinės veiklos įstatymas? Ar pats įstatymas blogas, ar jis tiesiog nevykdomas?
- Teisėsauga yra tokia, kokia yra. Pototalitarinės valstybės teisėsauga. Tiriant Ulofo Palmės nužudymą Švedijoje buvo nesankcionuotai klausomasi kai kurių asmenų pokalbių telefonu. Kai tai iškilo viešumon, nedelsdami atsistatydino penki teisėsaugai vadovavę pareigūnai. O pas mus? Tai yra ne teisiniai dalykai, o demokratijos lygmuo. Kokie gali būti įstatymai, kai iš 141 parlamentaro tik 6 yra teisininkai? Tokio parlamento pasaulyje daugiau nerasi. Mūsų įstatymai - maišalynė. Vienas nukopijuotas nuo vienos šalies, kitas - nuo kitos, trečias - nuo trečios. Todėl ir būna tokių nonsensų, kolizijų. Štai naujasis Operatyvinės veiklos įstatymas jau tarsi užprogramuoja naujas bylas Strasbūre, kurias laimės Lietuvos piliečiai. Pagal vieną iš naujojo įstatymo nuostatų, Nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelį (NVIEM) galės tvirtinti ne Generalinio prokuroro pavaduotojai, kaip yra dabar, o ir Apygardų prokurorai. Pamirštama, kad NVEIM - tai sudėtingas dalykas, aprėpiantis visą eilę operatyvinių veiksmų: sekimą, pokalbių klausymąsi, slaptą patalpų apžiūrą ir t. t. Visa tai patvirtinti - tikrai ne apygardų prokurorų kompetencija.
- Ar tai reiškia, kad naujasis Operatyvinės veiklos įstatymas yra ydingas?
- Sakyčiau, kad taip. Daugelis šio įstatymo nuostatų yra diskutuotinos. Kad ir tokia: bus leidžiama atlikti tam tikrus operatyvinius veiksmus žmogui sutikus. Tada nereikės teisėjo sankcijos tokiems veiksmams. Jei jūs pareiškiate sutinkąs būti sekamas, kad būtų klausomasi jūsų telefono pokalbių, tai taip ir bus daroma. Atrodytų, nesąmonė - koks sveiko proto žmogus to norės? Bet prisiminkime, kad iš savanoriškai bendradarbiaujančių su specialiosiomis tarnybomis asmenų 80 procentų tai daro, nes iš tiesų yra priversti, šantažuojami ir neturi kitos išeities. Nesunku nuspėti, kiek "savanoriški" bus žmonių sutikimai sekimui, pasiklausymui ir kitiems operatyviniams veiksmams. Tokiu būdu itin palengvinamas operatyvinių tarnybų darbas žmogaus teisių ir laisvių sąskaita.
- Pastaruoju metu iškilo viešumon daug abejotinų STT veiksmų. Jūsų nuomone, ar tokia tarnyba apskritai Lietuvoje reikalinga?
- Taip, tokia, kokia ji buvo įsivaizduojama, reikalinga - kovoti su korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Bet teorija ir praktika labai skiriasi. Kai kelis šimtus litų kyšį paėmusius du kelių policininkus sulaiko 7 ekipažai STT agentų - ar tai korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose? Blogai yra tai, kad kuriamas įvaizdis, kad ši tarnyba nedaro klaidų. Toks įvaizdis turėtų būti kuriamas darbais, bet taip nėra.
- Teoriškai STT darbą kontroliuoja prokuratūra. Tačiau praktiškai ir policininkai, ir prokurorai, ir teisėjai yra STT dėmesio objektas. Todėl toji kontrolė itin liberali - daug kas "nepastebima", bijant užrūstinti galingą kontorą...
- Taip. Yra sukurtas tariamai neklystantis monstras ir drąsuolių, kurie ryžtųsi su tuo monstru kovoti, nėra daug. Teisėjai, prokurorai taip pat yra žmonės ir jie bijo. Jei konstatuosi, kad vienas ar kitas STT atliktas operatyvinis veiksmas yra neteisėtas, tai labai tikėtina, kad rasi "blakę" kabinete, kad tave ims lydėti seklių automobiliai. Kas gi to nori? Be to, kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį. Ne įrodymus, o informaciją. Žinoma, kitose šalyse ir atitinkamos tarnybos yra kitokios, ir požiūris į jas kitoks. Šiuo atžvilgiu mes nuo sovietmečio nedaug teatitolom.
- Ar manote, kad sovietmečio teisėsaugoje buvo daugiau tvarkos?
- Be jokios abejonės. Šiuo metu šalyje išteisinama apie 400 teisiamųjų per metus. O apskritai teismą pasiekia tik trečdalis visų iškeltų baudžiamųjų bylų. Visos kitos nutraukiamos. Iš to galima suprasti, koks didžiulis darbas dirbamas veltui, kiek bereikalingai iššvaistoma lėšų. Anksčiau tokių absurdų nebūdavo. Tada bylą dėl 18 šovinukų laikymo nutraukdavo Aukščiausiasis Teismas. Buvo mąstoma logiškai - kad tie šovinukai keltų kam nors pavojų, reikalingas pistoletas ar kitas šaunamasis įtaisas. Jei tokio nėra, tai ir šovinukai nieko verti. Dabar už tą patį skiriama ketveri metai laisvės atėmimo. Anais laikais labai mažai Baudžiamojo kodekso nusikaltimų buvo laikoma sunkiais. O dabar bemaž visi yra sunkūs. Pasekmė - perpildyti kalėjimai ir kolonijos. Mes pirmaujame Europoje pagal kalinių skaičių tūkstančiui gyventojų. Taip yra dėl to, kad kiekviena į valdžią atėjusi politinė jėga nori pasirodyti daug nuveikusi. Kuo daugiau žmonių reikia "pasodinti". Aišku, kada nors jie išeis - sužvėrėję ir pikti dėl nežmoniškų bausmės atlikimo sąlygų, bet tada valdžioje bus jau kiti...
