Visuomenė apie nusikaltėlius turi teisę žinoti viską!
Pastaraisiais metais padaugėjo sunkių nusikaltimų (žmogžudysčių, išžaginimų, plėšimų), kuriuos įvykdo didesnių ar mažesnių psichikos sutrikimų turintys tautiečiai. Tokie asmenys visuomet tiriami psichiatrų, ir jei nustatoma, kad nusikalsdami, jie nesuprato savo veiksmų, nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiami (dažniausiai tokiems skiriamas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje). Kartais tiriamiems asmenims diagnozuojama silpnaprotystė, tačiau nustatoma, kad jie - pakaltinami, taigi nelieka jokios vilties išvengti grotų. Iš vienos pusės, skelbti duomenis apie privataus žmogaus sveikatą draudžia įstatymas, iš kitos - jei asmuo yra susijęs su nusikalstama veika, tai yra įvykdęs nusikaltimą, visuomenei turi būti suteikta galimybė sužinoti, kokia tai asmenybė, kokios aplinkybės jį pastūmėjo taip pasielgti, kokia šio piliečio psichikos būklė. O ką apie tai manote jūs?
Dana Gružienė, Ukmergės rajono Antakalnio kaimo gyventoja, namų šeimininkė:
- Mano nuomone, visuomenė apie nusikaltėlius turi žinoti viską - pradedant biografija ir baigiant jo įvykdyto nusikaltimo detalėmis. Nes tik iš faktų ir duomenų visumos galima spręsti, koks tai žmogus, ko iš tokio galima tikėtis. O kodėl draudžiama skelbti informaciją apie nusikaltusio asmens sveikatą, protinį atsilikimą? Juk tai, mano galva, tiesiogiai susiję su įvykdytu nusikaltimu! Be to, nusikaltėlis, mano įsitikinimu, jau ne privatus asmuo, o visuomenei pavojingas padaras, kurį kuo skubiau reikia izoliuoti.
Žinote, kartais net pyktis suima - kai šiaip po kaimą ar miestą tąsytis, žmones užkabinėti ar apiplėšinėti - gudrus, o kai tik sugauna policija - pradeda rėkti esąs nesveikas, kadaise, gal dar motinos įsčiose gulėdamas, galvos traumą patyręs... Vieną kartą reikėtų baigti su tais "pakaltinamais - nepakaltinamais". Jei nesveikas - gydykis, vartok vaistus, atsisakyk alkoholio - jis dar niekam proto nepridėjo... Nesigydei, girtuokliavai - tavo bėdos. Prisidirbai - nesitikėk likti nepastebėtas. Jei to labai nenori - galvok, kol laikas.
Rasa Gudžiūnienė, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja:
- Yra apibrėžta įstatymu, kokius duomenis apie žmogaus sveikatą galima skelbti viešumoje, kokių negalima. Kitas dalykas - koks tai žmogus, kurio sveikatos būklė apibūdinama. Jei tai nusikaltėlis, kuriam iškelta baudžiamoji byla ir nagrinėjant tą bylą teisme paskelbiamos atitinkamos medikų pažymos, jomis remtis, mano nuomone, žurnalistas turi pilną teisę. Nes tai teisingas, patikimas informacijos šaltinis. Jei duomenys apie konkretaus žmogaus (tegul ir įtariamo padarius nusikaltimą) sveikatos būklę buvo gauti iš kitų asmenų, kažin ar juos galima viešinti. Juk tokiai informacijai nepasitvirtinus, rašančiajam krenta visa atsakomybė dėl aprašyto asmens garbės ir orumo įžeidimo.
Taip, visuomenė turi teisę žinoti, o aprašomas asmuo - teisę į privatų gyvenimą. Abi šios teisės - lygios, tačiau paprastai aiškinamasi, kurios iš šių dviejų pusių teisė kiekvienu konkrečiu atveju buvo svarbesnė. Jei nustatoma, kad svarbesnis buvo visuomenės informavimas, jos suinteresuotumo patenkinimas, ši teisė ir apginama. Kad visuomenė domisi nusikaltusiais asmenimis ir kad turi teisę apie juos gauti informaciją - niekas nenuneigs. Nes visi nusikaltimai visuomenėje susilaukia tam tikros reakcijos. Jei per tyrimą nustatoma, kad nusikalto psichiškai nesveikas asmuo, tą, mano nuomone, visuomenė taip pat turėtų žinoti.
Tiesa, kartais žurnalistai neįvardija aprašomo asmens pavardės, pareigų, tačiau žmogus tekste save atpažįsta ir kreipiasi į teismą dėl jo garbės ir orumo įžeidimo, žinių apie privatų gyvenimą paviešinimo. Tačiau visų pirma reikia įrodyti, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės ir kaip jos įžeidė ieškovo garbę ir orumą. Kartais net sunku suprasti, ko ieškovas nori - susidaro įspūdis, jog vaikščioti po teismus, metų metais bylinėtis - jo hobis. Tokių asmenybių žurnalistai patys turėtų vengti.
Antanas Gaižauskas, Kauno miesto VPK kriminalinės policijos vyresnysis komisaras:
- Aš kaip pareigūnas visiems patariu remtis įstatymais. Kaip piliečiui, žinoma, rūpi apie nusikaltėlį gauti kuo daugiau informacijos. Ypač jei ta informacija ne gandų lygio, paremta faktais, medikų išvadomis.
Darbe teko ne kartą susidurti su įtariamais nusikaltimus įvykdžiusiais asmenimis, kurie, vos tik buvo sulaikyti, iškart pradėdavo skųstis savo psichika, tvirtindavo nieko neatsimeną, nes neva užėjęs proto užtemimas. Kad tai simuliacija - beveik akivaizdu, tačiau tokiais atvejais vis tiek tenka atlikti tyrimą, skirti papildomas ekspertizes ir pan.
Jurijus K., kaunietis, pataisos darbų kolonijoje bausmę už vagystę atliekančio sūnaus tėvas (fotografuotis atsisakė):
- Jei būtų iki paskutinio kaulelio viešai išnarstomas mano paklydėlio sūnaus gyvenimas, turėtos moterys ar persirgtos ligos, žinoma, jausčiausi nesmagiai. Tačiau mielai paskaityčiau apie kitų nusikaltėlių gyvenimą, ir apie sveikatą. Mano manymu, toks jau lietuvių charakteris - apie kitą - viską, apie save - nieko. Ir pats tokį bruožą įgijau, nors esu Lietuvos rusas. Svarbiausia, manau, kad paskleidžiamos žinios nebūtų melagingos. Tik pamanykit - apšaukia mane debilu! Tačiau jei tai teisybė - nereikėtų pykti, juo labiau apie tai turėtų žinoti kiti - kad nestabilios psichinės būsenos kaimyno ar šiaip pažįstamo lenktųsi iš tolo.
Užrašė Virginija GRIGALIŪNIENĖ
