Sigitas STASAITIS
Vėlų vakarą, beveik naktį, korespondentui paskambino būrys šiaulietės verslininkės L. Mackevičienės pardavėjų ir paprašė atvykti, išklausyti jų aimanų. Abejodamas, ar kištis į darbdavių ir samdinių tarpusavio nesutarimus, korespondentas nuvažiavo pas žmones ir išgirdo, kaip darbdavė juos iš pradžių pavertė baudžiauninkais, už minimalų atlyginimą dirbančiais ne Konstitucijos numatytas 40 valandų, o 70 ar net 120 per savaitę.
Beteisiai šaukėsi "Akistatos"
Atvykstančio "Akistatos" korespondento laukė apie tuzinas žmonių, visi jie - esami arba buvę verslininkės Linos Mackevičienės samdiniai - pardavėjai. L. Mackevičienė Šiauliuose valdo maistu ir alkoholiu prekiaujančias parduotuves "Berželis" Tilžės gatvėje, "Paulina" centrinio turgaus pastate bei keletą kioskų. Vienas kitą pertraukdami žmonės visą valandą dėstė nuoskaudas. Pradėjo nuo to, kad nebeištveria užkrauto darbo valandų lažo.
Pardavėja Laima Petraitienė (23 m.):
- Aš kioske centrinėje Šiaulių turgavietėje turėdavau sėdėti kasdien nuo 8 iki 19 valandos, šeštadieniais - nuo 6 iki 17 valandos, o sekmadieniais - nuo 9 iki 15 valandos. Iš viso - 72 valandas per savaitę. Ir taip pustrečio mėnesio, be išeiginių!
Kita pardavėja atkišo savo darbo sutartį, kurioje teigiama, jog jai "nustatomas SUTRUMPINTAS darbo laikas: 6 darbo dienų savaitė po 12 valandų".
Kadangi, L. Mackevičienės nuomone, 72 valandų darbo savaitė sutrumpinta, tai pardavėją Edviną Klimą (24 m.) ji tikriausiai priėmė normaliai darbo savaitei.
- Mes, trys pardavėjai, dirbome tokiu grafiku: vieną ištisą parą dirbi, po to 12 valandų ilsiesi ir vėl prekiauji 24 valandas be perstojo - iš viso 120 valandų per savaitę, nors turėčiau dirbti tik 20, nes priėmė puse etato, - pasakojo E. Klimas. - Ir taip "ariau" pusantro mėnesio, negaudamas nė vienos poilsio dienos!
Kas rašoma Edvino darbo sutartyje, jis sako nežinąs, nes tokios nėra gavęs.
Po tokių pasakojimų net keista, kad pretenzijas darbdavei drįsta reikšti Rimantas Markus (35 m.), kuris pas L. Mackevičienę nuo 2000-ųjų lapkričio dirbo pusę metų (kasdien - po 12 valandų) ir per tą laiką turėjo net 7 išeigines. Jo žmona, irgi L. Mackevičienės samdinė, per pusantro mėnesio turėjo 1 laisvą dieną.
Apkaltintieji netenka algų
Korespondentas pasiteiravo, gal kartais L. Mackevičienė baudžiauninkais virtusiems samdiniams už lažą bent gerai atlygina? Pasipiktinę žmonės ėmė šaukti, kad visi buvo priimti tik puse etato ir visi gaudavę po 90 litų per savaitę. Ir tai tik iš pradžių. Pašnekovai atskleidė paslaptį, kaip L. Mackevičienė įsigudrina nemokėti nė tų pinigų ir "baudžiauninkus" paverčia tiesiog vergais.
- Atvarę 120 valandų per savaitę maratoną, po pusantro mėnesio iš savininkės išgirdome naujieną - girdi, mums beprekiaujant atsiradęs 9 000 litų trūkumas! - pratęsė savo pasakojimą E. Klimas. - Aš negrobsčiau, nemačiau, jog būtų grobstę ir kiti pardavėjai, todėl neįsivaizduoju, kaip toks didelis trūkumas galėjo atsirasti be savininkės žinios. L. Mackevičienė man pasakė, kad materialiai atsakau už vertybes, todėl liepė pasirašyti, kad nuostolius palaipsniui išskaičiuos iš mano atlyginimo. Po to ilgai visai negaudavau jokio užmokesčio. Per pastaruosius keletą mėnesių iš L. Mackevičienės esu gavęs tris ar keturis kartus po šimtą litų, ant algalapio iš viso esu pasirašęs irgi 3-4 kartus, paskutinį kartą - prieš 3 mėnesius.
"Akistata" nesiima tvirtinti, kad tarp L. Mackevičienės samdinių nepasitaikė nedorų pardavėjų, galėjusių vagiliauti. Tačiau įtarimą kelia tai, jog panašiai skundžiasi didelė dalis verslininkės pardavėjų.
- Prekyboje dirbu nuo 1982 metų ir niekur nekilo įtarimų dėl mano sąžiningumo, - guodėsi pardavėja Irena Buivydienė (41 m.). - Pas L. Mackevičienę įsidarbinau šiemet, gegužės 30-ąją. Truputį padirbėjus savininkė mane apkaltino maždaug pusketvirto tūkstančio litų trūkumu. Iš mano menko atlyginimo pradėjo atskaičiuoti iš pradžių pusę, netrukus ėmiau visai nebegauti algos. Darbdavė atrėžė, kad paimdama visą mano algą greičiau likviduos trūkumą. Bandžiau sakyti, jog teisėta atskaityti iki 20 procentų, o aš negaliu gyventi be atlyginimo, nes viena auginu dukrą. Tuščia kalba - ir toliau nebegaudavau atlyginimo - per 4 mėnesius davė maždaug 300 litų. Buvau priversta parašyti pareiškimą, kad išeinu iš darbo. Be jokių užfiksuotų nusižengimų ir nuobaudų mane L. Mackevičienė atleido į socialinio draudimo knygelę įrašiusi, jog aš praradusi pasitikėjimą. Kas dabar mane su tokiu įrašu kur bepriims?
Keli pardavėjai ėmė choru šaukti, jog kolegė Ona su kitomis penkiomis pardavėjomis buvo apkaltintos 6 000 litų trūkumu. Dėl to joms ženkliai sumažinti atlyginimai. Pasak žmonių, pastaruoju metu L. Mackevičienė jau kalba apie 34 000 litų trūkumą ir kaltina, žinoma, ne save.
Tai ne visos nuodėmės, kuriomis samdiniai kaltina L. Mackevičienę. Galiausiai pardavėjai papasakojo, kaip darbdavės buvo verčiami apgaudinėti pirkėjus - privalėjo kišti pasenusią produkciją.
Iš pragaro ištrūkti nelengva
Pardavėja, prašiusi neminėti pavardės:
- L. Mackevičienė iš kitos savo parduotuvės kartą atvežė virtos dešros - vadinamosios šlapdešrės, kurios realizacijos terminas buvo pasibaigęs. Ji pardavėjoms paliepė: "Išparduokit, arba ėskit pačios". Dešros niekas nepirko, tai mums iš algų už ją buvo išskaičiuota su visu PVM - nepadarė nė nuolaidos. Mes, pardavėjos, jau įpratome pačios valgyti pasenusias prekes, nes savininkė vis viena už jas išskaičiuoja iš atlyginimo. Neseniai sunaudojau pusės metų senumo margariną ir aliejų.
Vietiniame reklamos laikraštyje nuolat spausdinami pasiūlymai įsidarbinti L. Mackevičienės įmonėse. Atsiliepia vis nauji bedarbiai, bet pardavėjų nuolat trūksta.
- Niekaip savininkei negalėjau įteikti pareiškimo, kad noriu išeiti iš darbo, - prisimena L. Petraitienė. - Pardavėja Irena su pareiškimu paskui samdytoją lakstė du mėnesius. Ji ir Birutė pareiškimus net siuntė registruotu laišku. L. Mackevičienė supyko, pažadėjo atleisti su "vilko bilietu". Samdytoja pažadą įvykdė - parašė, kad aš ne išėjau savo noru, o atleista kaip praradusi pasitikėjimą.
Suprasdamas, jog visos samdinių išsakytos mintys tėra tik neįrodyta jų nuomonė, korespondentas užsuko į L. Mackevičienės kontorą - gal verslininkė turi argumentų, gal samdiniai meluoja? Kontora - kuklus kambarėlis su kompiuteriu, ant lentynos žvakė su užrašu "žiurkė". Pasirodžiusi L. Mackevičienė buvo be ūpo. Ji žurnalistui pasiūlė kalbėtis su jos advokatu. Pamačiusi fotoaparatą ponia Lina paskambino policijai, po to žurnalistui piktai užriko nešdintis.
Inspektorius kurčias aimanoms
Žmonės neslėpė, kodėl šaukiasi būtent "Akistatos" pagalbos.
- Jūs mūsų paskutinė viltis, nes į kokias instancijas kreipėmės, niekas negirdi, - paaiškino R. Markus. - Anksčiau pas L. Mackevičienę dirbo Renata ir Islamas. Jie parašė skundą Darbo inspekcijai dėl nežmoniškų darbo sąlygų. Inspektorius atėjo kartu su L. Mackevičiene, ji jam padiktavo, kas jai reikalinga, nes darbdavei girdint žmonės tylėjo. "Berželio" parduotuvėje valytoju dirbo toks Virgis Každailis. Jis už 40 litų atlyginimą per savaitę buvo verčiamas du kartus per dieną valyti parduotuvę, tvarkyti jos aplinką, aišku, be išeiginių. Žmogus suraitė skundą Darbo inspekcijai. Buvo užsukęs inspektorius Rimša. Nors aš jam irgi padaviau skundą apie mano nežmoniškas darbo sąlygas, atsakymo taip ir nesulaukiau.
Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus inspektorius Kazimieras Rimša paaiškino, jog V. Každailio skundas išspręstas - jis pretenzijų atsisakė. Paklaustas apie R. Markaus skundą K. Rimša ėmė kažką mykti:
- Kažkur yra, gal pas sekretorę, bet kad tas Markus nesiskundė, tik šiaip parašė...
O žmogus taip tikėjo, jog bus sureaguota, bent kiek pagerės gyvenimas. Dabar R. Markus valdžios institucijomis praradęs pasitikėjimą.
Lengviau kibti prie tvoros
Korespondentas apėjo beveik visas prekybą kontroliuojančias institucijas. Ekonominės policijos komisaras paaiškino, jog jų tarnyba tik domisi, ar L. Mackevičienės įmonėse pagaliau nustota prekiauti kontrabandinėmis cigaretėmis. O Mokesčių policija tesiaiškina, ar verslininkė nenuslėpė mokesčių, "Sodra" - socialinio draudimo įmokų. Visi pareigūnai dėl nežmoniško išnaudojimo rodė Darbo inspekcijos pusėn. O pastarosios inspektorius K. Rimša, pasirodo, skundų nemato, jam žmonės tik šiaip sau parašo...
"Akistata" pasidomėjo, kuo gi taip užsiėmęs minėtas pareigūnas K. Rimša, kad neturi laiko ar noro tirti skundų. K. Rimša, pavyzdžiui, geriau vienoje kavinėje kabinėjosi prie... medinės tvorelės, skiriančios pirkėjus nuo vitrinos. Inspektorius galop priėmė - ačiū jam - labai visuomenei svarbų sprendimą, jog tvorelė per žema!
Ruošdamas šią publikaciją korespondentas sužinojo, jog pardavėjai panašiai išnaudojami ne vien L. Mackevičienės parduotuvėse, o dažnoje prekybos įmonėje. Priimamos į darbą pardavėjos net didžiuosiuose prekybos centruose jau nebeklausia, koks bus atlyginimas - ir taip aišku, jog minimalus. Jos paprastai tik baikščiai pasiteirauja, kiek gi valandų reikės triūsti už tuos menkus 430 litų, ar bus bent šiek tiek primokama už darbą naktimis ir per išeigines. Policijos, "Sodros", kitų žinybų darbuotojai korespondentą tikino, jog Darbo inspekcijos pareigūnai gali ir privalo nustatyti, ar darbuotojai neverčiami triūsti per ilgai. Kasos aparatų juostose matyti, kiek laiko veikia parduotuvė, ir tai galima sulyginti su įmonės darbo laiko apskaitos dokumentais. Tačiau norint užfiksuoti pažeidimus dėl viršvalandžių reikia prekybos taškus tikrinti ilgai, po kelis kartus iš eilės. O kam vargti? Šiauliuose dar neužmirštas demaskuotas Darbo inspekcijos pareigūnas, kyšius ėmęs ir grynaisiais, ir alkoholiu, ir šluotomis, ir grotomis. O kol Darbo inspekcijos inspektoriai kimba prie tvorų, pardavėjų namiškiai pradeda užmiršti, kaip atrodo savaitėmis darbe prašapę jų artimieji.
