Atėjo viena moteris pas draugę į svečius. Besėdint prie kavos puodelio, beplepant apie madas, kosmetikos naujienas, bendrus pažįstamus, dar šį bei tą, vakaras netruko praeiti. Žodžiu, kai susiruošė į namus, buvo jau vidurnaktis. Nors moterys gyveno netoli viena kitos, jų namus skyrė laukymė, priaugusi krūmokšnių. Nusprendė iki laukymės vidurio eiti abi, o paskui išsiskirti. Na, jei vienai kas atsitiktų, ta šūkteltų, o draugė jai į pagalbą atskubėtų. Priėjusios laukymės vidurį draugės atsisveikino ir išsiskyrė. Ir nutik tu man taip - lyg tyčia iš krūmų išniro vyras, griebė merginą už rankų ir nusitempė į krūmus. Ta iš baimės kažką suspiegė, bet ir pati nesuprato ką. Tačiau vyras išsigando. Palikęs merginą krūmuose, jis dingo tamsoje. Išlindo ši iš krūmų, iš baimės visa virpėdama, ir mato, kad į pagalbą atskubėjusi draugė kvatoja net už pilvo susiėmusi.
- Ak, tu bjaurybe, manęs vos neišprievartavo, o tave juokas ima, - užsipuolė.
- O ar tu žinai, ką šaukei?
- Ne...
- Tu visa gerkle spiegei "Valio!!!"
