Albertas ONIŪNAS
Kai Seime kažkelintą kartą buvo bandoma V. Landsbergį padaryti prezidentu, šįkart - jau buvusiu, ir suteikti jam atitinkamas privilegijas, tuojau pat pasigirdo atsakas iš Klaipėdos. Žinomas visuomenės veikėjas Vytautas Čepas pareiškė, kad jei jau V. Landsbergis taps prezidentu de facto, tai jis, V. Čepas, turėtų tapti pulkininku, nes nepriklausomybės pradžioje vadovavo Klaipėdos gynybai. Tačiau kaip V. Landsbergis netapo prezidentu, taip V. Čepas netapo pulkininku. Klaipėdos universiteto docentas, sociologijos mokslų daktaras, buvęs TSRS liaudies deputatas ir Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas - iš tos politikų kohortos, kuri nepasirūpino prestižiniais sklypais, nepasipuošė medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais. Vis dėlto į praeitį V. Čepas žvelgia linksmai.
- Kitados jums teko dirbti milicijoje. Ar tai buvo pašaukimas, ar klaida?
- Nei tas, nei anas. Taip susiklostė aplinkybės. Baigus universitetą žmona gavo paskyrimą į Klaipėdą, o man beliko galimybė dirbti Vidaus reikalų valdyboje. Mėnesį pabuvau nepilnamečių reikalų inspektoriumi, vėliau dirbau operatyviniu įgaliotiniu. Mano viršininkas buvo legendinis kriminalistų vadas, dabar jau amžinąatilsį Liova Donskovas. Jis sakydavosi esąs žydas pulkininkas su pradiniu išsilavinimu. Jau po metų mano karjera milicijoje baigėsi. Tąsyk, 1977 metais, buvo iškilmingai atidengtas paminklas Leninui. Iš Vilniaus atvažiavo P. Griškevičius ir kiti aukšti ponai. O mane užkėlė ant muzikinio teatro stogo. Turėjau ten budėti, kad kas nors į P. Griškevičių nepasikėsintų. Buvo labai šalta, pūtė žvarbus vėjas ir man kilo klausimas: ar tam aš kelerius metus Froido teorijas universitete kaliau, kad dabar ant to stogo sėdėčiau? Tačiau išeiti iš milicijos nebuvo lengva. Galėjai pusmetį be pertraukos gerti - vis tiek neišmesdavo. Laimei, nebuvau atestuotas, neturėjau karininko laipsnio. Nuvykau pas tuometį VR ministrą Mikalauską ir paaiškinau, kad esu psichologas ir kad paskui banditus lakstyti atsibodo. Tada jau buvo kilusi idėja, kad milicijai reikia psichologo, tačiau ministras suvokė, kad tokio etato įsteigti nepavyks, ir paleido mane.
- Kaip tapote TSRS liaudies deputatu, kaip baigėsi pasikėsinimo į jus istorija?
- Deputatu tapau per Sąjūdį, buvau vienas aktyviausiųjų. O istorija su pasikėsinimu prasidėjo nuo muilo. Buvo Klaipėdoje toks prekybos dievas Lichtenšainas. Jo prekybos bazės sandėliai lūžo nuo deficitų. Kartą su kolege Zita Šličyte ir televizijos filmavimo grupe privertėm atidaryti, galima sakyti, asmeninį Lichtenšaino sandėlį. Jame aptikome kelias tonas importinio muilo (Zita dar pasiėmė vieną gabaliuką). Kitą dieną važiavome į Vilnių. Aš vairavau ką tik įsigytą "devintuką". Krito šlapdriba, todėl važiavau lėtai. Ties Babtais pamačiau sunkvežimį "Kolchida" su didžiule puspriekabe betono blokams vežti. Aplenkiau ją, bet atsiplėšti nepavyko - važiavo paskui, atrodė, kad tuojau tvokstelės mums į buferį. Iš kažkur atsirado daugiau įtartinų lengvųjų mašinų. Atrodė, kad toji "Kolchida" tik ir laukia patogaus momento nublokšti mus nuo kelio. Ties Muravos viaduku bandžiau ją lenkti, tik staiga tas monstras užkirto man kelią. Nulėkėm į žaliąją juostą ir atsitrenkėm į betoninį stulpelį. O tas ir nuvažiavo nesustojęs. Zita jau rėkė, kad jos dukros liks našlaitės. Aš sakau: nerėk, geriau užsirašyk tos "Kolchidos" numerį. Ji ir užsirašė priekabos numerį. Na, o vėliau Zita Aukščiausiojoje Taryboje sukėlė didžiulį skandalą dėl to muilo ir prekybos mafijos.
- Tai ar iš tiesų tada jus "prekybos mafija: atakavo?
- Po kurio laiko policija surado tą vairuotoją. Jis gyveno Kaune, Petrašiūnuose, kilęs nuo Kėdainių. Toks mėlynakis, šviesiaplaukis. Mane iškvietė į akistatą su juo. Iš pradžių jis neigė dalyvavęs incidente, sakė nieko nežinąs. Bet vėliau prasitarė, kad aš važiavau neišjungęs ilgųjų šviesų, todėl supykęs ir bandęs mane pamokyti. Neatsimenu, gal iš tiesų tų šviesų neišjungiau? O lengvosios mašinos - tai smalsuoliai, kurie labai norėjo iš arčiau pasižiūrėti, kuo baigsis mūsų kova su "Kolchida". Tai tiek - jokio mafijos pasikėsinimo, tik aplinkybių sutapimas. Vėliau gavau pranešimą, kad tam vairuotojui byla nutraukta trūkstant įrodymų.
- Kas dar įsiminė iš deputatystės laikų?
- Visokių "baikų" buvo. Gyvendavom Maskvoje, viešbutyje netoli Kremliaus. Dažnai rinkdavomės to viešbučio posėdžių salėje pasitarti, ką kalbėsime Aukščiausiojoje Taryboje per posėdį. Toje salėje stovėjo gipsinis Lenino biustas. Vienas latvis apvyniojo tą biustą audeklo skiaute ir po to nebekreipdavom į jį dėmesio. Kartą estų deputatas rėžė mums ugningą kalbą apie nepriklausomybę. Staiga už jo audeklas nuo biusto nukrito ir tautų vadas pažvelgė į mus. Iš pradžių visi suakmenėjom, o paskui kritom iš juoko. Estas nieko nesuprato - ar tai iš nepriklausomybės šitaip žvengiam? Kone mistika...
Na, o mūsų Aukščiausiojoje Taryboje man labai krito į akis tai, kad daugelis deputatų stengėsi bet kokia kaina pakliūti į kamerų ir fotoaparatų objektyvus - tiesiog alkūnėmis skindavosi kelią į pirmą planą. Mane irgi mokė: niekada nesėsti taip, kad už nugaros būtų langas - tada niekas nefotografuos, nes blykstė atsispindės nuo stiklo. Norint atkreipti į save dėmesį, į posėdį būtina kelias minutes pavėluoti - tikrai pakliūsi į objektyvus. Turi susidraugauti su televizijų redaktoriaus, kurie nurodo operatoriams, ką ir kaip filmuoti. Dažnai tai būdavo jaunos moterys. Taigi būtina kiekviena patogia proga jas pavaišinti vynu ar šampanu, nepamiršti pasveikinti gimimo dienos proga. Visos šios pastangos duoda rezultatų - ne tu ieškai žurnalistų, o jie tavęs. Štai tada jau galima užriesti nosį ir pasirinkti, su kuriuo bendrauti, su kuriuo - ne.
- Garsėjate didele "meile" V. Landsbergiui, rengiate įvairias akcijas...
- O, taip. Kai žmogus susitapatina su valstybe, priauga prie kėdės, tai jau blogai. Kai jis arogantiškai pasiūlė aukcione parduoti savo skandalingąjį sklypą Žvėryne, aš nusprendžiau aukcione parduoti savo šaldytuvą "Snaigė". Idėja, tiesa, buvo ne mano, o Eugenijaus Gentvilo. Sako, ar turi ką parduoti? Turiu, šaldytuvą. Ir pardavėm, o pinigus pervedėm vaikų globos įstaigai. Žinot, dabar daug nemalonumų apturėjo Egidijus Bičkauskas. Jo senelių namas yra Jiezne, ten dabar kelios šeimos gyvena. Aš klausiau, ko jis to namo nesusigrąžina. Jis sako - kam tas namas, kur žmonės dėsis. - Teismuose su jais bylinėtis? Tuo tarpu mūsų gerbiamas profesorius dėl tvartelio bylinėjasi. Aš irgi turiu tvartelį Klaipėdos rajone. Gal irgi reikės aukcione parduoti... Atsiranda kalbančiųjų, kad V. Landsbergis Lietuvai dovanojo Nepriklausomybę. Tai vergo filosofija. Dalyvavo rinkimuose, prezidentu netapo, štai ir viskas. Kokios čia dar gali būti privilegijos? Pagal tokią logiką tuomečiai AT pirmininko pavaduotojai turėtų tapti viceprezidentais, o aš, vadovavęs Klaipėdos gynybai, turėčiau užsivilkti armijos pulkininko uniformą. Neturiu jokių valstybinių apdovanojimų - kai tik įrašo mane į sąrašą, tuojau kažkas išbraukia. Gal V. Landsbergis, nežinau. Ir nusišikt man ant tų blizgučių.
- Kai buvote miesto tarybos primininkas, ne kartą turėjote garbingus svečius priimti, puotauti su jais...
- Tokios ten ir puotos. Kartą V. Landsbergis atvyko į Klaipėdą, pasitikom jį Palangos oro uoste. Pakeliui į Klaipėdą jis sumanė sustoti Kurmaliuose, tokiame nuošaliame kaimelyje netoli Kalotės. Baisus tas kaimelis - dauboje, neatskirsi, kur troba, o kur tvartas. Tai va, vietiniai - kas girtas, kas pagiringas - lenda iš tų savo daržinių kaip šeškai, o čia pats V. Landsbergis su visa palyda stovi. Na ir pradėjo tie apie kažkokias ganyklas jam aiškinti. Jis ir sako - Čepai, kodėl pas tave tokia netvarka? Nutylėjau ir tik paskui supratau, kad Klaipėdos rajonas - ne mano teritorija. Tuo tarpu už rajoną atsakingas J. Paliakas stovi visiems už nugarų ir juokiasi iš manęs. Va taip - nėra ko prie valdžios arti stovėti. O dėl tų puotų, tai kad profesorius su savo svita suėsdavo kone metų miesto reprezentacinių išlaidų biudžetą. Vien apsaugos visas būrys, o valgo ir geria kaip arkliai. Vienu metu mane labai tikrino Darbininkų sąjunga - skaičiavo, kiek kotletų su svečiais suvalgau, ar sumoku iš savo kišenės. O jei nemoku, tai kodėl valgau? Buvo laikas, kai per puotas ir degtinę galėjai daug pasiekti. Su Sikorskiu pasigeri, jis tau rezoliuciją - prašai penkių tūkstančių, gausi tris arba du. Kai reikėjo universitetui atkovoti kareivines, su Butkevičiumi ne vieną litrą kartu išgėrėme. Vakare, kai pasigeriam, prižada kareivines atiduoti, o iš ryto išsiblaivęs - neduosiu, ir viskas.
- Jūsų politinė karjera baigėsi, o kišenė taip ir liko tuščia...
- Taigi kol aš kovojau, kiti sklypus dalinosi. Kol vadovavau miestui, ne vienas verslininkas siūlė - ko ten sėdi, Čepai, už 600 litų, ateik pas mane, gausi penkiskart daugiau. O kai iškilo reikalas, sako: žinai, Čepai, su darbais dabar sunku, sunku... Aišku, jeigu dabar galėčiau sugrįžti atgalios, gal to idealizmo ir mažiau būtų buvę.
- Ačiū už pokalbį.
