(novelė)
Vėlyvą lapkričio vakarą, kai už langų šėlo šalta rudeninė vėtra, o dangumi grūsdamiesi vienas per kitą ir kliūdami už medžių viršūnių ritosi niūrūs, pilki, lietaus pritvinkę debesys, pas mane atėjo kaimynas. Atsisėdo virtuvėje ant taburetės, sudėjo ant kelių rankas ir virpančiu iš susijaudinimo balsu prašneko:
- Pas mane tėvas atvažiavo.
Jis nutilo, ilgai žiūrėjo į vieną tašką, paskui drebančiomis rankomis išsiėmė cigaretę ir godžiai užsirūkė.
Vakar, apie šeštą valandą vakaro, kai visa jo šeima susėdo prie stalo vakarieniauti, į duris kažkas paskambino. Skambutis buvo pratisas, nekantrus ir nutilo tik tada, kai prasivėrė durys.
Laiptų aikštelėje stovėjo nepažįstamas senukas, apsivilkęs panešiotą vatinuką, apsiavęs išklypusiais guminiais batais.
- Jūs pas ką? - paklausė kaimynas.
- Pas jus, - atsakė vėlyvas svečias. - Aš jus iš karto pažinau. Jūs - mano sūnus.
Iš motinos pasakojimų kaimynas gerai žinojo, kad jo tėvas mirė, kai jam sukako treji metukai, todėl nepatikėjo iš kapo pakilusiu tėvu. Bet faktas lieka faktu: senioko pase buvo įrašyta ta pati - jo - pavardė.
Priblokštas staigmenos, jis be žado stovėjo tarpduryje, įsmeigęs akis nelauktam svečiui į veidą, kurio raukšlėmis riedėjo didelės ašaros, ir lyg per miegą girdėjo maldavimą dovanoti jam už tai, jog prieš trisdešimt metų, palikęs žmoną ir kūdikį, nė karto jų neprisiminė.
- Ką tu dabar ketini daryti? - paklausiau pritrenktas naujienos.
- Tegul gyvena, - atsidusęs ištarė kaimynas ir beveik pašnibždomis pridėjo: - Aš visą laiką apie jį galvojau...
Naktį varčiausi nuo šono ant šono, negalėdamas sudėti bluosto. Atmintis iš tolimos praeities lyg kortas iš kaladės traukė vaikystės vaizdus. Pokaris. Mažas miško kaimelis. Aš vis ruošiuosi aplankyti jį, nors gerai žinau, kad tenai neliko nė vienos trobos, viskas užžėlė dilgėlėmis. Tą nelemtą rudenį iš miesto, kur gyveno ir dirbo statybininku, į namus parvažiavo mano tėvas. Neilgai truko mūsų - vaikų - džiaugsmas. Tik vieną parą viešėjo. Mama vaikščiojo niūri kaip rudeninis dangus. Kai tėvas pasiėmęs lagaminą ištirpo vakaro prieblandoje, ji prisitraukė mus, keturis vaikus, prie savęs, išskėtė rankas kaip perekšlė višta sparnus, apglėbė ir sukuždėjo: "Viskas. Gyvensime vieni. Tėvas buvo atvažiavęs prašyti skyryboms sutikimo. Mieste jis turi kitą šeimą". Ji sukūkčiojo, o mes, nieko nesuprasdami, tik širdies gelmėje jausdami, kad žodis "skyrybos" labai baisus, choru suklykėme.
Viešpatie, jeigu mama būtų žinojusi, kokia dalia jos laukia!
Likimas nubaudė tėvą už išdavystę: antroji jo žmona mirė, palikusi du sūnelius. Kiek pasikuitęs jis atvežė juos į savo tėvo namus, kur ir mes gyvenome. Senelis paniurzgė ir nutilo. Palikęs berniukus, tėvas išrūko į Sibirą ieškoti laimės ir "ilgesnio" rublio, o du naujieji broliukai, nelaukta dovana, liko mano motinai. Ir ji priglaudė našlaičius, rūpinosi jais kaip savais: vienodai barė, vienodai mylavo, vienodas riekes atriekdavo.
Tik nenorėjo saulužė šviesti jos padangėje, atsidėkoti šiluma už gerumą, kantrybę, už sunkų, nežmonišką darbą nuo tamsos iki tamsos - nusileido. Į duris pasibeldė bėda: per tris mėnesius vienas po kito iš gyvenimo išėjo trys mano broliukai ir sesutė.
Aštriomis ražienomis prabėgo mano vaikystė. Nutolo jaunystės metai. Aš užbaigiau kaimo septynmetę mokyklą, mieste - vidurinę, ten pat technikumą ir jau dirbau gamykloje, kai gavau tėvo laišką. Jis rašė besidžiaugiąs, jog aš "suradau savo vietą gyvenime". Aš atsakiau vienu sakiniu: "Daugiau nerašyk".
Po trejų metų atėjo antras laiškas. "Sūnau, tu, aišku, didžiuojiesi, - kažkodėl teisinosi tėvas, - kad vedei gražią moterį, ir tau malonu su ja eiti gatve. O juk mano žmona, tai yra tavo motina, buvo negraži. Tai kodėl tu nenori manęs suprasti?!"
Ir tuomet aš jam atsakiau. Iš pykčio plunksna draskė popierių: "Kažkada jūs man rodėte, kaip paukšteliai po šapelį, po plunksnelę neša ir krauna savąjį lizdelį. Tuomet graudinote, kaip jie sergsti savo mažylius, kaip peni iš snapelio. O pats išdraskėte savąjį lizdą, palikote neapsiplunksnavusius paukštelius likimo valiai - šalčiui ir alkiui. Ir kiekvienas, kas tik norėjo, tyčiojosi iš mūsų".
Voke užklijavau visą savo neapykantą jam. Už tai, kad trejus metus sėdėjau pirmoje klasėje, nes lankiau mokyklą tik iki pirmųjų šalčių - neturėjau šiltų rūbų nei apavo. Už tai, kad technikume neturėjau nei vasaros, nei žiemos atostogų, nes dviem pamainomis plušau lentpjūvėje, o po darbo per visą miestą ant nugaros tempiau ryšulėlį malkų. Už tai, kad nenuėjau į abitūros išleistuves, nes gėdinausi savo rūbo. Už tai, kad jis išdrįso sugriauti mano motinos gyvenimą ir dar nepagarbiai apie ją atsiliepti.
Po dešimties metų brolis pranešė man, kad mirė tėvas. Šią žinią aš sutikau ramiai, lyg potvynį Filipinuose. Tai kodėl dabar vartausi nuo šono ant šono, negalėdamas sudėti bluosto? Kodėl tokia tvanki naktis ir taip slegia širdį? Nejaugi aš buvau žiaurus savo tėvui? Gal be reikalo neatleidau jam prieš mirtį? Jis mane paliko bejėgį kūdikį; aš nusigręžiau nuo bejėgio senio. Kurio iš mudviejų nuodėmė didesnė? Nerandu atsakymo. Tik nakties tamsoje pro vėjo gūsius girdžiu kaimyno balsą: "Tegul gyvena. Aš visą laiką apie jį galvoju..."
