Neįžeidinėkit, ponai, kiaulių,
tų kilnių, garbingų keturkojų,
niekada nesugebančių kiaulint,
kai iš lovio būna išlapnoję.
Jos užmiega purvinam kamputy,
tvarte ant šaltų grindų ir srutų,
ir sapnuoja savo slogią būtį,
kol dvikojis ima ir nužudo.
Jų visų dalia vienoda tyko:
niekada mirtim sava nemirti.
Kaip dar giminė jų neišnyko,
patiriant tokį Apvaizdos kirtį!..
Aš gerbiu kiaules, kantrias be galo,
mandagias, kuklias, labai protingas.
Pavyzdį dvikojės imt iš jų privalo,
o joms... vardas kiaulės reikalingas...
(Neįžeidinėkit kiaulių, žmonės:
jų dalia - karti ir nedėkinga,
niekad nesulaukianti malonės, -
visad peilis joms širdin įsminga...)
Atėmė iš kiaulių vardą šventą
tie, kurie iš aukso lovio ėda.
Kiauliaponiai niekad nesupranta,
kad taip elgtis turi būti gėda,
kad tą vardą pasisavint žema...
Skirkit kiauliškumą nuo kiaulystės!
Hamletišką vargšės kiaulės dramą
ateities rašytojai išvystys.
Nesakykit, kad čia nieko tokio...
Keturkojei kiaulei sielą skauda,
kad dvikojės mėgdžioja jos snukį
ir nekriukteli nė ačiū už tą skriaudą.
Kiaulės, kiaulės... Didelės ir mažos -
doros kiaulės vargsta smarvėj kraiko,
o dvikojės pataluose rąžos,
nors seniai roles pakeisti reikia...
Albinas Degutis
