Keturi lietuviškos medicinos nuopuolio ratai arba kokybiškas ligoninės paciento mėtymas ant grindų
Sigitas STASAITIS
Įėjusįjį į Šiaulių ligoninę pirmiausia pasitinka ant sienos įrėminta "kokybės politika". "Saugus, prieinamas gydymas..." - skelbia politikos, pasirašytos ligoninės vyriausiojo gydytojo P. Simavičiaus, pirmieji žodžiai.
Prieinamą mūsų medicinos kokybę savo kailiu išbandė šiaulietis pensininkas Antanas Juozapaitis. Atvežtas dėl kaklo lūžio iki paguldomas į palatą žmogus buvo keturis (!) kartus išmestas ant grindų. Nors ligoninės neurochirurgai vėliau ir atliko sudėtingą operaciją, po tokios "kokybiškos" gydymo pradžios bei prasto diagnozavimo sužeistasis staiga mirė.
Sužinoti, kas kaltas, kad buvo mėtomas žmogus, kuriam, pasak specialistų, kiekvienas iš minėtųjų griuvimų galėjo baigtis nepagydomu paralyžiumi arba net mirtimi, buvo nepaprasta - reikėjo ligoninėje pakartoti kelią, kuriuo į savo mirtį keliavo mėtomas sunkus ligonis.
Susižeidusįjį kamavo bloga nuojauta
2000-ųjų lapkričio 20-ąją, pirmadienį, A. Juozapaitis susiruošė atlikti paskutinį savo gyvenimo darbą - palopyti stogą, kad nebešlaptų siena. Pusę amžiaus išdirbęs statybose, Antanas savo rankomis buvo pasistatęs nuosavą namą, visus statybos darbus šis energingas vyras puikiai mokėjo. Žmoną su dukra palikęs ruoštis namuose, A. Juozapaitis išėjo į kiemą, į ūkinį pastatą atrėmė kopėčias ir palipęs ėmė triūsti.
Kaip žmogus nukrito, nematė niekas. Pasak žmonos Liucijos, niekada gyvenime nemėgęs dejuoti ir skųstis Antanas visgi pats atsistojo, šiaip ne taip pasiekė namo kampą, o tada, pamatę tėvą, laukan išpuolė namiškiai. Deja, Gražina su invalide, sunkiai vaikštančia motina buvo per silpnos įnešti kresną bei sunkų vyrą į kambarį, todėl išnešė pagalvę, apklotą ir iškvietė greitąją pagalbą. Lyg nujausdamas, kad gyvas namo nebesugrįš, susižeidėlis paklausė: "Negi man jau atėjo laikas mirti?"
Greitoji pagalba atvyko per kelias minutes, felčerė Rima Deikienė tuoj pat ėmėsi aiškintis, kas žmogui nutikę. A. Juozapaitis skundėsi susitrenkęs galvą, skausmais rankose bei krūtinės ir nugaros srityse. Pasak R. Deikienės, ligonis judino ir jautė rankas bei kojas, o iš to buvo galima spręsti, jog nugarkaulyje esančios nugaros smegenys funkcionuoja. Tačiau medikė vis vien neatmetė galimos kaklo traumos, todėl į veną įšvirkštusi nuskausminančiųjų, ant kaklo teigia uždėjusi fiksuojantį įtvarą. G. Juozapaitytė ir L. Juozapaitienė tvirtina jokio įtvaro nemačiusios, tačiau felčerę palaiko nelaimės vietoje buvę sanitarai Gražvydas Kantauskas bei Artūras Pugačiovas. Su įtvaru ar be jo A. Juozapaitis buvo greitai ir saugiai atvežtas į Šiaulių ligoninę, paguldytas ant vežimėlio ir "įteiktas" Priėmimo skyriuje tądien budėjusiam gydytojui S. Paražinskui. Kartu su tėvu į ligoninę vyko dukra G. Juozapaitytė, kuri tapo kraupaus elgesio su žmogumi ligoninėje liudytoja.
Pirmą kartą krito rentgeno kabinete
Pasak felčerės R. Deikienės, ji S. Paražinską įspėjusi, jog pacientas labai neaiškus, mašinoje vis muistė dešinę ranką - galbūt jam lūžusi mentis, o gal yra ir daugiau rimtesnių lūžių.
"Akistatos" žiniomis, paskubomis apžiūrėjęs A. Juozapaitį, S. Paražinskas nenustatė jokio nugarkaulio lūžimo, tačiau prieš kaltinant šį gydytoją nekenktų pažvelgti į Priėmimo skyriaus medikų darbo sąlygas. Naujos sveikatos reformos tvarkos dėka dabar susirgusiajam neįmanoma patekti pas specialistą be šeimos gydytojo siuntimo. O prie šeimos gydytojų kabinetų - eilės. Prasikankinęs jose ir gavęs išsvajotąjį siuntimą žmogus dažnai sužino, jog specialistas vis vien nepriims - nėra talonų, kitaip sakant, trūksta gydytojų, nes sumažinti specialistų etatai. Nenuostabu, jog patyrusieji traumas vengia poliklinikų biurokratizmo, o skuba tiesiai į ligoninę, kur Priėmimo skyriuje specialistai budi visą parą. Į Priėmimo skyriuje budintį gydytoją kolegos žiūri su užuojauta - prie kabineto valandų valandas dejuoja netrumpėjančios pacientų eilės, o čia dar greitoji pagalba veža sunkius ligonius - net nėra kada pakelti galvos. Nieko nuostabaus, kad specialistai nenori dirbti Priėmimo skyriuje (pavyzdžiui, Šiauliuose čia triūsia pora medikų, kuriems seniai būtų laikas ilsėtis pensijoje). "Akistatai" ligoniai pasakoję, kaip pervargęs senyvo amžiaus gydytojas S. Paražinskas traumą diagnozuoja vos žvilgtelėjęs iš tolo, net nepakilęs nuo rašomojo stalo. Kol gydytojas rašo diagnozę, išdygęs tarpduryje jau nekantriai mindžiuoja naujas susirgėlis.
Apžiūrėtas S. Paražinsko, A. Juozapaitis buvo "įteiktas" Priėmimo skyriaus... valytojoms Jolantai Babajevai bei Nelei Braziulienei, kad nuvežtų į rentgeno kabinetą. Nuo to momento šiaulietis buvo mėtomas ant grindų ir netinkamai prižiūrimas, o tai galėjo paaštrinti jo ligą, o gal net ir pribaigti. Kadangi ligoninės direktoriaus pavaduotoja V. Makštutienė nelinkusi visuomenei atskleisti aplaidumo detalių, belieka remtis žiniomis, kurias korespondentas ligoninėje sužvejojo savais kanalais.
Neperspėtos apie galimą kaklo traumą valytojos J. Babajeva ir N. Braziulienė su A. Juozapaičiu elgėsi kaip su nesunkiu ligoniu - nutarė jį vežioti ne ant gulto, o invalido vežimėlyje - taip žymiai lengviau.
- Sukaupk jėgas ir perlipk į vežimėlį, - susižeidėliui paliepė viena iš minėtų valytojų.
A. Juozapaitis pakluso, drebančiomis kojomis persėdo - paralyžius dar nebuvo kaip reikiant prasidėjęs. Paskui vežamą fotografuoti A. Juozapaitį sekė jo dukra Gražina, tačiau įeiti į rentgeno kabinetą draudė užrašai ant durų. Po minutės G. Juozapaitytė kabinete išgirdo duslų bildesį. Nujausdama nelaimę, dukra pravėrė duris ir nustėro - tėvelis gulėjo aukštielninkas, o J. Babajeva su N. Braziuliene jį tampė, nesėkmingai bandydamos pakelti aiškiai ne pagal jų jėgas vyra.
Svarbiausiajam tyrimui pritrūko lėšų?
Padarius visą seriją nugarkaulio bei kaukolės nuotraukų, A. Juozapaitis sėdomis tuo pačiu vežimėliu buvo parvežtas į Priėmimo skyrių prie chirurgo kabineto. Tarp kitų ligonių pensininkas laukė, kol specialistas įvertins nuotraukas. G. Juozapaitytei vėl pakirto kojas pamačius, kad tėvas pasikelia ir vėl krenta ant grindų. Ir šįkart valytojos nepajėgė pakelti iškritėlio - padėjo vienas ligonis iš laukusiųjų eilės. Pasak G. Juozapaitytės, kol "stropiosios" valytojos buvo su nuotraukomis chirurgo kabinete, tėvas ir trečią kartą brinktelėjo ant grindų. Šįkart pasodinti nelaimėlį į vežimėlį padėjo kiti du vyrai. Dabar jau žinoma, jog lūžus kaklui, šiauliečiui buvo pakenktos nugaros smegenys, po truputį apėmė paralyžius, nuo kurio silpo žmogui kojos, jis nevalingai muistėsi ir griuvinėjo iš vežimėlio. Labai blogai ir tai, jog jei kaklą fiksuojantis įtvaras ir buvo, tai, pasak G. Juozapaitytės, ligoninėje jis buvo nuimtas - tai irgi galėjo būti lemtinga griuvinėjant ant grindų.
Iš kabineto išėjusios valytojos, chirurgo nurodymu, A. Juozapaičiui dar kartą suleido nuskausminančiųjų. Pasak G. Juozapaitytės, viena iš valytojų (!) jai paaiškino, jog tėveliui ant stuburo slankstelių matomos ataugos, kurios ir tėra sutrenktos. Kažkuri valytoja pridūrė, jog lūžių gydytojas neįžvelgė, todėl buvo net mąstyta susitrenkėlį tuoj pat išrašyti namo, tačiau vėliau apsispręsta kelioms paroms paguldyti į Neurochirurgijos skyrių.
Pasak specialistų, toks pacientas kaip A. Juozapaitis Vakaruose būtų iš karto buvęs ištirtas kompiuteriniu tomografu, kuris tikrai būtų parodęs ne visada rentgeno nuotraukose įžiūrimą traumą. Šiaulių ligoninė reikiamą tomografą turi, tačiau šis 1,8 milijono litų kainuojantis aparatas nėra perkrautas darbu, nes taupoma - vienas tyrimas kainuoja apie 300 litų. Galima teigti, jog jei Priėmimo skyriuje A. Juozapaičiui būtų buvęs atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas, žmogaus gyvybę galbūt būtų pavykę išsaugoti. Belieka juokauti pro ašaras - jei jau Lietuvoje sumanei nusisukti sprandą, tai laužkis taip, jog lūžis matytųsi pigiose rentgeno nuotraukose, tuomet išvengsi košmaro, kurį reikėjo patirti A. Juozapaičiui.
Padarius visas taip nieko ir neparodžiusias rentgeno nuotraukas, valytojos J. Babajeva su N. Braziuliene A. Juozapaitį invalido vežimėlyje išvežė į kitą korpusą. Kelias vedė ilgu požeminiu tuneliu, kur sužeistojo kojas vėl ėmė kamuoti nevalingi traukuliai, pensininkas vėl ėmė muistytis. Šalia ėjusi G. Juozapaitytė girdėjo, kaip tai pamačiusios valytojos pajuokavo:
- Bus dar gražiau, kai vėl jį išmesime!
Ir išmetė. Tiesa, ne tunelyje, o Neurochirurgijos skyriaus palatoje, kai žmogų pakėlė iš vežimėlio ir už pažastų mėgino įkelti į lovą. Sunkus vyras ketvirtą kartą visu ūgiu žiebė į grindis. Užkelti pensininką į lovą padėjo supuolę kiti ligoniai vyrai. A. Juozapaitis buvo paguldytas į lovą su minkštu čiužiniu - kaip vėliau paaiškėjo, visai netinkamu. Kol tai buvo išsiaiškinta ir klaida ištaisyta, praėjo pusantros paros.
Operacija žmogaus nebeišgelbėjo
Neapsirikome keturis kartus sunkų ligonį ant grindų išmetusias J. Babajevą ir N. Braziulienę pavadinę valytojomis - taip Šiaulių ligoninėje dabar vadinamos sanitarės, kurioms kilnoti ir vežioti ligonius priklauso pagal pareigines instrukcijas. Vidutinis valytojos-sanitarės atlyginimas Šiaulių ligoninėje - 525 litai (neatskaičiavus mokesčių), o kasmet vien šioje ligoninėje reikia prižiūrėti 40 000 pacientų. Už tokią algą norinčių dirbti vyrų trūksta, o moterys, ką gražiai parodė J. Babajeva su N. Braziuliene, sunkesnio ligonio nepakelia, neišlaiko. Kiek pavyko sužinoti, ligoninės administracija šias valytojas kaltina ne tik dėl žmogaus mėtymo ant grindų, bet ir už dar vieną rimtą prasižengimą - abi nuslėpė nuo gydytojų, kad A. Juozapaitis ne kartą griuvo.
Kitą dieną aplankiusi tėvą ligoninėje Gražina pastebėjo, jog jo kojos dreba lyg purtomos elektra, o galva nenatūraliai pakrypusi. G. Juozapaitytė visa tai pasakė priėjusiam neurochirurgui Antanui Mockui. Medikas tuoj pat gerai apžiūrėjo pacientą, patikrino refleksus ir pripažino įtariąs pavojingą kaklo traumą. A. Juozapaitis buvo skubiai perkeltas į tinkamą lovą su kietu čiužiniu, ant kaklo uždėtas įtvaras. Pagaliau buvo atliktas tyrimas ir kompiuteriniu tomografu. Apžiūrėjus naujas nuotraukas buvo įsitikinta, jog šiauliečiui kaklas visgi lūžęs. Deja, giltinė medikus jau buvo aplenkusi - paralyžius progresavo, A. Juozapaitis ėmė visiškai nebejausti kojų. Toliau Neurochirurgijos skyriaus medikai darė viską, kad išgelbėtų paciento gyvybę: nuo trečiadienio keliolikos kilogramų svarsčiais buvo tempiama galva, penktadienį atlikta sudėtinga ir reikalinga kaklo fiksavimo operacija. Sekmadienį budėjusi slaugytoja G. Juozapaitytei pranešė, jog skyriuje nebėra reikiamų vaistų. Gražina nupirko Pentilino, kuris buvo čia pat tėvui paskubomis sulašintas į veną. Vaistai nebepadėjo - pensininkui pasidarė blogai.
- Atleiskite man už viską, - bepratarė žmogus. - Aš jau mirštu.
Ne, sekmadienį vyras dar nemirė - reanimacijos palatoje buvo atgaivintas. Pirmadienį A. Juozapaičio savijauta vėl pagerėjo ir jis buvo sugrąžintas į Neurochirurgijos skyrių. Nors ligonis kojų visai nebevaldė, o rankas labai blogai, tačiau jautėsi patenkinamai. Dukros maitinamas A. Juozapaitis pavalgė, o vakare pats paliepė grįžti namo ir gerai pailsėti. Paralyžiuotojo žmonai ir dukrai ne miegas rūpėjo - antrą valandą nakties paskambinusios į ligoninę moterys išgirdo kraupią žinią - jų žmogus ką tik prarado sąmonę ir vienišas užgeso...
Skrodimas patvirtino tai, ką taip pavėluotai nustatė Šiaulių ligoninės neurochirurgai: lūžęs stuburo slankstelis buvo pažeidęs smegenis, todėl žmogų ištiko progresuojantis paralyžius. Gaila, kad niekas neatsakys į labai svarbų klausimą - kuris griuvimas buvo lemtingas. Ar tikrai pirmasis nuo kopėčių?
P. S. Šiaulių ligoninėje tai nebe pirmas skandalas. Pernai buvo teisiami du šios ligoninės specialistai, nunuodiję du pacientus - jiems į nugarkaulius per klaidą sušvirkštė ne tų vaistų. Medikai buvo nuteisti simbolinėmis bausmėmis, tačiau amnestuoti ir dirba toliau.
