Keturi lietuviškos medicinos nuopuolio ratai arba kokybiškas ligoninės paciento mėtymas ant grindų
Sigitas STASAITIS
Įėjusįjį į Šiaulių ligoninę ant sienos pirmiausia pasitinka įrėminta "kokybės politika". "Saugus, prieinamas gydymas..." - skelbia politikos, pasirašytos ligoninės vyriausiojo gydytojo P. Simavičiaus, pirmieji žodžiai.
Prieinamą mūsų medicinos kokybę savo kailiu išbandė šiaulietis pensininkas Antanas Juozapaitis. Atvežtas dėl kaklo lūžio iki paguldomas į palatą A. Juozapaitis buvo keturis (!) kartus išmestas ant grindų. Nors ligoninės neurochirurgai vėliau ir padarė sudėtingą operaciją, po tokios "kokybiškos" gydymo pradžios bei prasto diagnozavimo sužeistasis staiga mirė.
Sužinoti kas kaltas, kad buvo mėtomas žmogus, kuriam, pasak specialistų, kiekvienas iš minėtųjų griuvimų galėjo baigtis nepagydomu paralyžiumi arba net mirtimi, buvo visai nepaprasta - ligoninės direktoriaus pavaduotoja gydymo reikalams V. Makštutienė atsisakė teikti informaciją, reikalaudama velionio artimųjų raštiško sutikimo. Medikai kalbėti be V. Makštutienės leidimo irgi bijojo. Korespondentui beliko ligoninėje pakartoti kelią, kuriuo į savo mirtį keliavo mėtomas sunkus ligonis.
Susižeidusįjį kamavo bloga nuojauta
Ilgus metus šiauliečių Antano ir Liucijos Juozapaičių šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų mieste: dešimtmečius dirbo, mokėjo mokesčius, sulaukė pensijos. Paskutiniuosius septynerius metus sutuoktiniai kartu su dukra Gražina taupė, kad pastaroji, diplomuota prekybos ekonomikos specialistė, galėtų atidaryti kulinarijos cechelį. Šis buvo įrenginėjamas šeimos valdose - ūkiniame pastate prie nuosavo namo. Pernai rudenį darbai jau ėjo į pabaigą ir už dienos turėjo atvykti paskutinioji komisija.
2000-ųjų lapkričio 20-ąją, pirmadienį, A. Juozapaitis susiruošė atlikti paskutinį savo gyvenimo darbą - palopyti stogą, kad ceche nebešlaptų siena. Pusę amžiaus išdirbęs statybose Antanas savo rankomis buvo pastatęs nuosavą namą, visi statybos darbai šiam energingam vyrui buvo puikiai žinomi. Žmoną su dukra palikęs ruoštis namuose, A. Juozapaitis išėjo į kiemą, į ūkinį pastatą atrėmė kopėčias ir palipęs ėmė triūsti.
Kaip žmogus nukrito, nematė niekas. Pasak žmonos Liucijos, niekada gyvenime nemėgęs dejuoti ir skųstis Antanas visgi pats atsistojo, šiaip ne taip pasiekė namo kampą, o tada pamačiusi tėvą laukan išpuolė namiškiai. Deja, Gražina su invalide, sunkiai vaikštančia motina buvo per silpnos įnešti kresną bei sunkų vyrą į kambarį, todėl išnešė pagalvę, apklotą ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Lyg nujausdamas, kad gyvas namo nebesugrįš, susižeidėlis paklausė: "negi man jau atėjo laikas mirti?"
- Niekada mano Antanas Dievo kampais negaudė, - iki šiol apie tragediją pasakoti be ašarų negali L. Juozapaitienė. - Tačiau tądien jis žegnojosi ir prašė nevežti į ligoninę, o nešti į kambarį. Antanas visada buvo tvirtas, nesirgdavo, jo paties tėvas sulaukė 96-erių.
Greitoji pagalba atvyko per kelias minutes, felčerė Rima Deikienė tuoj pat ėmėsi aiškintis, kas žmogui nutikę. A. Juozapaitis skundėsi susitrenkęs galvą, skausmais rankose bei krūtinės ir nugaros srityje. Pasak R. Deikienės, ligonis judino ir jautė savo rankas bei kojas, kas rodo, jog nugarkaulyje esančios nugaros smegenys funkcionuoja. Nežiūrint to medikė, vis vien neatmetė galimos kaklo traumos, todėl į veną įšvirkštusi nuskausminančiųjų ant kaklo teigia uždėjusi fiksuojantį įtvarą. G. Juozapaitytė su L. Juozapaitiene gi tvirtina jokio įtvaro nemačiusios, tačiau felčerę palaiko nelaimės vietoje buvę sanitarai: Gražvydas Kantauskas bei Artūras Pugačiovas. Kaip ten bebūtų, su įtvaru ar be, A. Juozapaitis buvo greitai ir saugiai atvežtas į Šiaulių ligoninę, paguldytas ant vežimėlio ir "įteiktas" Priėmimo skyriuje tądien budėjusiam gydytojui S. Paražinskui. Kartu su tėvu į ligoninę vyko dukra G. Juozapaitytė, kuri tapo kraupaus elgesio su žmogumi ligoninėje liudytoja.
Pirmą kartą krito rentgeno kabinete
Pasak felčerės R. Deikienės, ji S. Paražinską įspėjusi, jog "pacientas labai neaiškus, mašinoje vis muistė dešinę ranką - galbūt jam lūžusi mentis, o gal yra ir daugiau rimtesnių lūžių".
"Akistatos" žiniomis, paskubomis apžiūrėjęs A. Juozapaitį, S. Paražinskas šiam nenustatė jokio nugarkaulio lūžimo, tačiau prieš kaltinant šį gydytoją nekenktų pažvelgti į Priėmimo skyriaus medikų darbo sąlygas. Dėka naujos sveikatos reformos tvarkos, dabar susirgusiajam neįmanoma patekti pas specialistą be šeimos gydytojo siuntimo. Gi prie šeimos gydytojų kabinetų - eilės. Prasikankinęs jose ir gavęs išsvajotąjį siuntimą žmogus dažnai sužino, jog specialistas vis vien nepriims - nėra talonų, kitaip sakant trūksta gydytojų, sumažinti specialistų etatai. Nenuostabu, jog gavusieji traumas vengia poliklinikų biurokratizmo, o skuba tiesiai į ligoninę, kur Priėmimo skyriuje specialistai budi visą parą. Į ligoninės Priėmimo skyriuje budintį gydytoją kolegos žiūri su užuojauta - prie kabineto valandų valandomis dejuoja netrumpėjančios pacientų eilės, o čia dar greitoji medicinos pagalba veža sunkius ligonius - nėra kada pakelti galvos. Nieko nuostabaus, kad specialistai nenori dirbti Priėmimo skyriuje, pavyzdžiui Šiauliuose čia triūsia pora medikų, kuriems seniai būtų laikas ilsėtis pensijoje. "Akistatai" ligoniai yra pasakoję, kaip senyvo amžiaus pervargęs S. Paražinskas traumą diagnozavo vos žvilgtelėjęs iš tolo, net nepakilęs nuo rašomojo stalo. Kol gydytojas rašė diagnozę, išdygęs tarpduryje jau nekantriai mindžiukavo naujas susirgėlis.
Apžiūrėtas S. Paražinsko A. Juozapaitis buvo įteiktas Priėmimo skyriaus... valytojoms: Jolantai Babajevai bei Nelei Braziulienei, kad būtų nuvežtas į rentgeno kabinetą. Nuo to momento šiaulietis buvo mėtomas ant grindų ir netinkamai prižiūrimas, kas galėjo paaštrinti jo ligą, o gal net pribaigti. Kadangi pavaduotoja V. Makštutienė nelinkusi visuomenei atskleisti aplaidumo detalių, belieka remtis žiniomis, kurias korespondentas ligoninėje sužvejojo savais kanalais.
Neperspėtos apie galima kaklo traumą valytojos J. Babajeva ir N. Braziuliene su A. Juozapaičiu elgėsi kaip su nesunkiu ligoniu - nutarė jį vežioti ne ant gulto, o invalido vežimėlyje - taip žymiai lengviau.
- Sukaupk jėgas ir perlipk į vežimėlį, - susižeidėliui paliepė viena iš minėtų valytojų.
A. Juozapaitis pakluso, drebančiomis kojomis persėdo - paralyžius dar nebuvo kaip reikiant prasidėjęs. Paskui vežamą fotografuoti A. Juozapaitį sekė jo dukra Gražina, tačiau įeiti į rentgeno kabinetą draudė užrašai ant durų. Po minutės G. Juozapaitytė kabinete išgirdo duslų bildesį. Nujausdama nelaimę Gražina pravėrė duris ir nustėro - tėvelis gulėjo aukštelninkas, o J. Babajeva su N. Braziuliene jį tampė, nesėkmingai bandydamos pakelti kresną vyrą, aiškiai ne pagal jų jėgas.
Svarbiausiajam tyrimui pritrūko lėšų?
Padarius visą seriją nugarkaulio bei kaukolės nuotraukų, A. Juozapaitis sėdomis tuo pačiu vežimėliu buvo parvežtas į Priėmimo skyrių prie chirurgo kabineto. Tarp kitų ligonių pensininkas laukė, kol specialistas įvertins nuotraukas. G. Juozapaitytei vėl pakirto kojas pamačius, kad tėvas pasikelia ir vėl krenta ant grindų. Ir šįkart valytojos nepajėgė pakelti iškritėlio - padėjo prišokęs vienas ligonis iš laukusiųjų eilės. Pasak G. Juozapaitytės, kol "stropiosios" valytojos buvojo su nuotraukomis chirurgo kabinete, tėvas ir trečią kartą brinktelėjo ant grindų. Šįkart pasodinti nelaimėlį į vežimėlį padėjo kiti du vyrai. Dabar jau žinoma, jog nulūžus kaklui šiauliečiui buvo pakenktos nugaros smegenys, po truputį ėmė apimti paralyžius, nuo kurio silpo žmogaus kojos, jis nevalingai muistėsi ir griuvinėjo iš vežimėlio. Labai blogai ir tai, jog jei kaklą fiksuojantis įtvaras ir buvo, tai, pasak G. Juozapaitytės, ligoninėje jis buvo nuimtas - tai irgi galėjo būti lemtinga griuvinėjant ant grindų.
Iš kabineto išėjusios valytojos chirurgo nurodymu A. Juozapaičiui dar kartą suleido nuskausminančiųjų. Pasak G. Juozapaitytės, viena iš valytojų (!) jai paaiškino, jog tėveliui ant stuburo slankstelių matomos ataugos, kurios ir tėra sutrenktos. Kažkuri valytoja pridūrė, jog lūžių gydytojas neįžvelgė, todėl buvo net mąstyta susitrenkėlį tuoj pat išrašyti namo, tačiau vėliau apsispręsta kelioms paroms paguldyti į Neurochirurgijos skyrių.
Pasak specialistų, tokiam pacientui kaip A. Juozapaitis Vakaruose būtų iš karto buvęs padarytas tyrimas kompiuteriniu tomografu, kuris tikrai būtų parodęs ne visada rentgeno nuotraukose įžiūrimą traumą. Šiaulių ligoninė reikiamą tomografą turi, tačiau šis 1,8 milijono litų kainuojantis aparatas nėra perkrautas darbu, nes taupoma - vienas tyrimas kainuoja apie 300 litų. Lietuvos medicina finansuojama taip, jog tomografiniai tyrimai daromi ne kaskart, kai reiktų - tam paprasčiausiai trūksta lėšų. Galima teigti, jog Priėmimo skyriuje padarytas kompiuterinės tomografijos tyrimas A. Juozapaičiui galėjo išgelbėti gyvybę, o gal net apsaugoti nuo paralyžiaus. Belieka juokauti pro ašaras - jei jau Lietuvoje sumanei nusisukti sprandą, tai laužkis taip, jog lūžis matytųsi pigiose rentgeno nuotraukose, tuomet išvengsi košmaro, kurį reikėjo pergyventi A. Juozapaičiui.
Padarius visas taip nieko ir neparodžiusias rentgeno nuotraukas, valytojos J. Babajeva su N. Braziuliene A. Juozapaitį invalido vežimėlyje išvežė į kitą korpusą. Kelias vedė ilgu požeminiu tuneliu, kur sužeistojo kojas vėl ėmė kamuoti nevalingi traukuliai, pensininkas vėl ėmė muistytis. Šalia ėjusi G. Juozapaitytė girdėjo, kaip tai pamačiusios valytojos pajuokavo:
- Bus dar gražiau, kai vėl jį išmesime!
Ir išmetė. Tiesa ne tunelyje, o Neurochirurgijos skyriaus palatoje, kai A. Juozapaitį pakėlė iš vežimėlio ir už pažastų mėgino įkelti į lovą. Sunkus vyras ketvirtą kartą visu ūgiu žiebė į grindis. Užkelti pensininką į lovą padėjo supuolę kiti ligoniai vyrai. A. Juozapaitis buvo paguldytas į lovą su minkštu čiužiniu - kaip vėliau paaiškėjo, visai netinkamu. Kol tai buvo išsiaiškinta ir klaida ištaisyta, praėjo pusantros paros.
Operacija žmogaus nebeišgelbėjo
Neapsirikome keturis kartus sunkų ligonį ant grindų išmetusias J. Babajevą su N. Braziuliene pavadindami valytojomis - taip Šiaulių ligoninėje dabar vadinamos sanitarės, kurioms kilnoti ir vežioti ligonius priklauso pagal pareigybines instrukcijas. Vidutinis valytojos - sanitarės atlyginimas Šiaulių ligoninėje - 525 litai (čia dar neatskaičius mokesčių), o kasmet vien šioje ligoninėje reikia prižiūrėti 40 000 pacientų. Už tokią algą norinčiųjų dirbti vyrų trūksta, o moterys, ką gražiai parodė J. Babajeva su N. Braziuliene, sunkesnio ligonio nepakelia, neišlaiko. Kiek pavyko sužinoti, ligoninės administracija šias valytojas kaltina ne tik dėl žmogaus mėtymo ant grindų, bet ir už dar vieną rimtą prasižengimą - jos abi nuslėpė nuo gydytojų, kad A. Juozapaitis ne kartą griuvo. Pakalbintos "Akistatos" korepondento J. Babajeva su N. Braziuliene juokauti jau nebuvo nusiteikusios. Abi valytojos kalbėti atsisakė, pareikšdamos, jog viską jau prisipažinusios savo administracijai.
Kitą dieną tėvą aplankiusi ligoninėje Gražina pastebėjo, jog jo kojos dreba lyg purtomos elektra, o galva nenatūraliai pakrypusi. G. Juozapaitytė visa tai apsakė priėjusiam neurochirurgui Antanui Mockui. Medikas tuoj pat gerai apžiūrėjo pacientą, patikrino refleksus ir tuomet pripažino įtariąs pavojingą kaklo traumą. A. Juozapaitis buvo skubiai perkeltas į tinkamą lovą su kietu čiužiniu, ant kaklo uždėtas įtvaras. Pagaliau buvo padarytas tyrimas ir kompiuteriniu tomografu. Apžiūrėję naujas nuotraukas medikai įsitikino, jog šiauliečiui kaklas visgi lūžęs. Deja, giltinė medikus jau buvo aplenkusi - paralyžius progresavo, A. Juozapaitis ėmė visiškai nebejausti kojų. Toliau Neurochirurgijos skyriaus medikai darė viską, kad išgelbėtų paciento gyvybę: nuo trečiadienio keliolikos kilogramų svarsčiais buvo tempiama galva, penktadienį atlikta sudėtinga ir reikalinga kaklo fiksavimo operaciją.
Sekmadienį budėjusi slaugytoja G. Juozapaitytei pranešė, jog skyriuje nebėra reikiamų vaistų. Gražina nupirko "Pentilino", kuris buvo čia pat tėvui paskubomis sulašintas į veną. Vaistai nebepadėjo - pensininkui pasidarė blogai.
- Atleiskite man už viską, - bepratarė žmogus. - Aš jau mirštu.
Ne, sekmadienį vyras dar nemirė, reanimacijos palatoje buvo atgaivintas. Pirmadienį A. Juozapaičio savijauta vėl pagerėjo, ir jis buvo sugrąžintas į Neurochirurgijos skyrių. Nors ligonis kojų visai nebevaldė, o rankas labai blogai, tačiau jautėsi patenkinamai. Dukros maitinamas A. Juozapaitis pavalgė, o vakare Gražinai pats paliepė grįžti namo ir gerai pailsėti. Paralyžiuotojo žmonai ir dukrai ne miegas rūpėjo - antrą valandą nakties paskambinusios į ligoninę moterys išgirdo kraupią žinią - jų žmogus ką tik prarado sąmonę ir vienišas užgeso...
Skrodimas patvirtino tai, ką taip pavėluotai nustatė Šiaulių ligononės neurochirurgai, o visai nematė S. Priėmimo skyriaus specialistai: lūžęs stuburo slankstelis buvo pažeidęs smegenis, nuo ko ištiko progresuojantis paralyžius. Gaila, kad niekas neatsakys į labai svarbų klausimą - kuris griuvimas buvo lemtingas. Ar tikrai pirmasis nuo kopėčių?
P.S. Šiaulių ligoninėje tai nebe pirmas skandalas. Pernai buvo teisiami du šios ligoninės specialistai, nunuodiję du pacientus, kuriems į nugarkaulius per klaidą sušvirkštė ne tuos vaistus. Medikai buvo nuteisti simbolinėmis bausmėmis, tačiau amnestuoti ir dirba toliau.
Nuotrauka iš šeimos albumo. "Juozapat.jpg".
Nukritęs nuo kopėčių ir patyręs sunkią kaklo traumą A. Juozapaitis ligoninėje dar keturis kartus atsidūrė ant grindų.
