Apie žmones prirašiau pakankamai, tad vertėtų atkreipti dėmesį į keturkojus ir sparnuočius, su kuriais mums tenka dalytis gyvenimo plotą abiejose Atlanto pusėse. Kalbu ne apie tuos, kurie žino savo vietą ir slepiasi miškuose, ne tuos, kuriuos prisijaukinome, bet tuos, kurie įsitikinę esą tokie pat teisėti Vilniaus ar Vašingtono gyventojai, kaip ir mes.
Pirmiausia tai karveliai ir žvirbliai. Tai padarėliai, kurie globalizacijos esmę suvokė keletą šimtmečių anksčiau negu mes. Kur tik šioje planetoje man teko būti, juos visur sutikau. Savotiškai miela juos sutikti, nes, tarkim, Vašingtono gyventojai skiriasi nuo vilniečių, Nairobio ar Kairo tuo labiau, o karveliai ir žvirbliai visiškai tie patys. Ne tik išvaizda, bet ir požiūriu į žmoniją. Pavyzdžiui, karveliai tiek Vašingtone, tiek Vilniuje šventai įsitikinę, kad žmonijos paskirtis yra juos lesinti, o trauktis į šoną jie teikiasi tik tada, kai, atrodo, jau ant jų užlipsi. O žvirbliai abiejose Atlanto pusėse tokie pat akiplėšos ir oportunistai. Jei lesalo paberi karveliams, jie tuoj prisistato, bet šiaip elgiasi, tarsi galėtų apsieiti be mūsų.
Verta paminėti ir varnas. Jų Vilniuje daugiau, bet tai todėl, kad jos įsitaiso nakčiai Sereikiškių parko medžiuose. Dieną jos išsisklaido po apylinkes, bet šiaip jos ir ten, ir čia į žmones linkusios žiūrėti įtariai ir labiau pasikliauja šiukšlynais.
Dabar apie skirtumus. Pirma, ko čia nėra - būtent kuosų. Nežinau, gal jų išvis Amerikoje nėra. Kuosų pasigendu, nes Vilniuje jos sudaro tarsi tarpinę grandį tarp varnų ir karvelių. Po kojomis nesimaišo, bet ir žmonių per daug nesibaido. Gal todėl, kad jų galvos didelės ir skirtingo atspalvio, jos atrodo tarsi būtų gudresnės negu kiti paukščiai.
O dabar apie tai, ko Vilniuje neturim. Pirmiausia - tai voverės. Voverių Vašingtone ir daugelyje JAV miestų bei priemiesčių daug. Tiek daug, kad ir už mane mažiau pastabūs keliautojai jas aprašo. Ir kaip nerašysi, jei jų negali išvengti. Jų pilni parkai, pilni priemiesčiai; kur tik auga koks medis ar krūmas, rasis ir voverės. JAV voverės pilkos, kiek didesnės už mūsiškes, bet šiaip panašios. Papūsta pūkuota uodega, smalsiai žvelgiančios akutės, simpatiškas snukutis. Keliautojai aprašo, kaip jos grakščiai liuoksi, kaip nesidrovi tiesiai iš rankos paimti kokį sausainį. Visi tiesiog sužavėti.
Tai parodo, kokios klaidingos gali būti paviršutiniškos pažintys. Netikėkite tokiais aprašymais. Iš tiesų tai baisūs žvėrys! Godžios vagilės ir begėdiškai įžūlios.
Kad nemanytumėte, jog šmeižiu nekaltus padarėlius, pasiremsiu asmenine patirtimi. Atvykau į Vašingtoną iš Nebraskos prerijų. Ten beveik nėra medžių, nėra tad ir voverių. Kai su žmona netrukus įsigijom namą, pastebėjome, kad aplink jį augančiuose medžiuose liuoksi voveraitės. Iš pradžių irgi buvome sužavėti. Tokie, atrodo, mieli gyvūnėliai. Pirmos abejonės kilo pačią pirmą žiemą. Bandėme lesinti paukštelius. Prie medžio pritvirtinom lesyklą ir pabėrėm grūdų. Gal koks žvirblis sugebėjo nugvelbti kokį grūduką, bet visi kiti paukščiai nė nebandė. Juos nubaidė ir viską surijo voverės. Tada pakabinau lesyklą ant ilgos virvės. Bergždžias bandymas. Voverės nusliuogė virve, kitos šoko nuo medžio ant lesyklos. Paukštukams nekliuvo tą žiemą, bet užtat voverės ją pergyveno būdamos geros formos.
“Tiek jau to”, pagalvojome. Pagaliau irgi Dievo kūrinys. Tačiau, koks tai kūrinys, įsitikinome, kai pavasariui atėjus atgimė protėvių žemdirbio dvasia ir pradėjau daržininkauti. Man besidarbuojant, bent keletas voverių porelių, susisukusios lizdus aukštai medžiuose, veisė dar didesnes šeimynas ir mane smalsiai stebėjo. Ir ko nestebės. Stipriai klydau manydamas, kad šis žemės plotas yra mano ir kad turėsiu progą pasidžiaugti savo prakaito vaisiais. Paikos svajonės. Pasirodo, tikrosios savininkės tai voverės, o aš viso labo - tik lažą vargstantis baudžiauninkas. Kukurūzų burbuoles išdraskė dar joms nenunokus, surijo žirnius, saulėgrąžas, iškasė tulpių svogūnėlius. Negana to. Po kelerių metų pradėjo derlių duoti mano pasodinti abrikosų, kriaušių ir slyvų medžiai. Pasidžiaugti galėjome nebent tuo, kad jie gražiai žydi. Visus vaisius dar pusžalius nusinešė voverės. Ne tik tos, kurių baudžiauninkas aš buvau, bet ir kaimyninės.
Taigi akivaizdu, jog išvaizda - tai ne viskas. JAV voverės tarsi panašios į mūsiškes, bet jų psichologija visiškai skirtinga. Išties ji stebėtinai panaši į karvelių: “Žmonių nebijau nė trupučio, o viskas, ką matau, tai mano”.
Kodėl taip? Kodėl vienoje Atlanto pusėje iš esmės tas pats žvėrelis kukliai slepiasi miškuose, o kitoje persikelia į miestą ir tampa daržininkų siaubu? Atsakymo nežinau, bet klausimas įdomus. Tuo labiau kad JAV voverės ne vienintelis gyvūnas, kuris taip esmingai pakeitė savo gyvenimo būdą. Kitas pavyzdys, gal net įdomesnis, nes pasikeitimas vyko tiesiog prieš mūsų akis, tai kanadietiškos žąsys. Jau pats pavadinimas aiškiai pasako, kad joms lemta gyventi būtent Kanadoje. Kai atsikėlėme į Merilandą 1969-aisiais, taip ir buvo. Garsiai girgsėdamos, jos dideliais būriais pralėkdavo Merilandą, traukdamos tolyn į pietus, tik vėlyvą rudenį, kai Kanadoje jų ganiava atsidurdavo po gilia sniego danga. Anksti pavasarį tiek pat girgsėdamos lėkdavo į šiaurę. Gražus vaizdas. Skrenda jos glaudžia formacija, kuri rikiuotės tikslumu nenusileidžia Pakso eskadrilei.
Tačiau kažkuriais metais, gal per Nixono, o gal per pirmuosius Carterio (Taikos prezidentas!) kadencijos metus, jos pastebėjo, kad Merilande į jas nešaudo, o žolės galima rasti ir žiemą. Taigi nusileido ir apsistojo jau su visam. Pamiršo tą savo Kanadą. Gal ir ne visos, bet tikrai šimtai tūkstančių. Dabar jau ne tik rudenį ir pavasarį, bet kiekvieną rytą ir vakarą virš mano namo jų pralekia po kelis šimtus (skaičiavau!). Kadangi jos mėgsta plačią draugystę, tai į mano mažą žolės plotelį nenusileidžia. Vietos čia joms neužtektų. Bet kur tik atsiranda didesnis atviras plotas, jos nusileidžia šimtais tarsi koks girgsintis amaras. Ypač golfininkai jų nekenčia. Sakytum, anokia čia bėda, tegu skabo žąselė žolę. Na, bet golfininkams žolė tai savotiška religijos atmaina. Ji privalo būti lygutėlė, o ne žąsų išžnaibyta. Be to, žąsys ne tik skabo žolę, bet ją ir dergia. Susitepa brangieji “Nike” golfo batai, apsivelia kamuoliukas. Žodžiu, santaikos tarp golfininkų ir jau vietinėmis tapusių kanadietiškų žąsų nėra ir nenusimato, kad ji kada būtų.
Gal skaitytojui susidarė įspūdis, kad šis skyrius tai tik šiaip pasakojimas. Tačiau tai išties svarus perspėjimas. Atlantas platus, bet kaip karvelių ir žvirblių pavyzdys rodo, su žmonių pagalba jis įveikiamas. Tad perspėju, - jei kuris iš senųjų ar naujųjų emigrantų susigundytų panašiai padėti JAV voverėms, tai siūlau Lietuvos daržininkų asociacijai tą niekingą tipą viešoje vietoje apmėtyti agurkais ir pribaigti. Dėl kanadietiškų žąsų taip stipriai neišgyvenčiau. Golfininkų Lietuvoje dar nedaug, be to, tai iš esmės žaidimas su kliūtimis. Kodėl Lietuvos golfininkams turėtų būt lengviau negu kolegoms Merilande?
www.akiraciai.lt
Taip pat skaitykite:
Kazys Almenas: JAV ir Lietuva. Palyginimai ir samprotavimai (1)http://www.omni.lt/index.php?base/z_84364
Kazys Almenas: JAV ir Lietuva. Palyginimai ir samprotavimai (2). Kraštovaizdis pro automobilio langąhttp://www.omni.lt/index.php?base/z_84520
Kazys Almenas: JAV ir Lietuva. Palyginimai ir samprotavimai (3). Kaita ir kultūrinė segregacijahttp://www.omni.lt/index.php?base/z_84694
Kazys Almenas: JAV ir Lietuva. Palyginimai ir samprotavimai (4). Politikos panašumaihttp://www.omni.lt/index.php?base/z_84839
