Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Į redakciją paskambino susinervinusi moteris ir paprašė skubiai atvykti į vieną Anykščių rajono kaimą. Girdi, savaitgalio naktį kažkoks nedorėlis bala žino kuo apnuodijo trijų šio kaimo gyventojų šulinių vandenį, kurio dabar, baisiai dvokiančio, ir žmogui neįmanoma gerti, ir gyvuliui baugu paduoti. Policijai pranešta, tačiau pareigūnai nieko nesiaiškina. Gal korespondentai padėtų?..
Šulinio vandenį teks išsiurbti... penktą kartą!
- Vėlų penktadienio vakarą kažkas ėmė belstis į trobos duris, - korespondentei pasakojo ponia Vanda. - Pažiūrėjau pro langą - ogi Bernadišių Gintaras kieme sukiojasi! Pasakiau, kad neleisiu, kad girtam vieta namuose, o ne svečiuose. Dar kiek pasibaladojo ir nuėjo.
Ankstų rytą Vanda susiruošė prie gyvulių ir iškart atkreipė dėmesį, kad šulinys atidengtas. Kyštelėjo galvą šulinio vidun - vajėzau, baisus dvokas! Lyg dažų, lyg skiediklio ar mašininio tepalo pripilta...
Netrukus paaiškėjo, jog po tos nakties panašiai ėmė dvokti ir dviejų artimiausių Vandos kaimynių šuliniai!
Perpykusi Vanda iškart paskambino į Anykščių rajono policijos komisariato Budėtojų skyrių, tačiau išgirdo maždaug tokį atsakymą: "Šio mėnesio benzino limitas jau išeikvotas. Įgaliotinis atvažiuos vėliau".
Jei Vanda panašiai būtų nukentėjusi pirmą kartą, greičiausiai niekam ir nebūtų skundusis. Pasirodo, ji jau keturis kartus dėl panašios priežasties buvo priversta siurbti iš nuosavo šulinio vandenį, nes jį kažkas tyčiomis užteršęs!
Moteris baisiai dvokiančio skysčio nuvežė į policiją ir paprašė, kad būtų atliktas tyrimas. Praėjo daugiau nei mėnuo, kol tie vandens mėginiai "suvaikščiojo" į Lietuvos teisės ekspertizės institutą ir atgal. Du nepriklausomi ekspertai aiškino: "Nustatyti, kokia tai daugiakomponentinė organinė medžiaga, nėra galimybės, nes institute nėra tokios medžiagos pavyzdžio bei literatūrinių duomenų".
Po šių išvadų ponia Vanda sulaukė Anykščių rajono Troškūnų nuovados pareigūnų raštiško pranešimo: "Kalti asmenys, užteršę jūsų šulinį, nenustatyti. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pranešime papildomai".
Tas pat, girdi, kaip ir su išluptomis sandėlio durimis, išdaužtu namo lango stiklu ar nutrauktu telefono laidu, kai Troškūnų nuovados pareigūnas N. Veršelis vis atrašydavo, neva tai padarę asmenys nenustatyti.
Įtaria kaimyną
Kas šunybių prikrėtė anksčiau, moteris sakė neįsivaizduojanti. Tačiau dėl paskutiniosios bėdos, šulinio vandens užteršimo, moteris sakė įtarianti tą patį kaimyną, kuris iš vakaro girtas šlitinėjo josios sodybos kieme ir nebuvo įleistas vidun.
Pasak Vandos, kitądien Gintaras iš jos tik pasišaipęs: "Ir kaip tu įrodysi, kad tai padariau aš?" Vanda tuomet dar labiau supykusi, pasiteiravusi, ko šis vėlų metą daužęsis aplink gryčią. O Gintaras, girdi, tik skaniai nusikvatojęs: "Butelį turėjau! Išgert norėjau!"
Kitą dieną Vanda sakė girdėjusi, neva Bernadišių Gintaras kažkam iš kaimiečių prasitaręs, jog nieko neatsimena - gal, girdi, ir pridirbęs ką nors su tais šuliniais...
Vandos kaimynė Pranutė taip pat įtaria, kad tai gali būti kaimyno Gintaro darbas (tą pačią naktį, kaip minėta, buvo kažko dvokiančio pripilta ir į Pranutės šulinį).
- Tegu jis mane sumuša, - atvirai kalbėjo ponia Pranutė. - Žaizdos sugis. Bet tylėti negalima.
Ponia Vanda mano ne pirmus metus nuo "piktų dvasių" kenčianti dėl to, jog dirba... pieno priėmėja. Pieną pristatantys kaimiečiai priėmėjomis labai nepasitiki, laiko jas suktomis, nesąžiningomis, tai ir keršija.
Tačiau kuo dėtos kitos dvi kaimynės, kurių šulinių vanduo po nakties taip pat ėmė bjauriai dvokti? Pasak ponios Vandos, niekdarys taip padaręs greičiausiai dėl to, kad ji švaraus vandens negalėtų parsinešti iš kaimynių šulinių!
Gintaras nesijaučia esąs kaltas
Apsilankėme ir pas Gintarą. Išgirdęs, kuo jį įtaria kaimynės, Gintaras retoriškai riktelėjo:
- O kodėl Vanda mūsų pievą, pirmamečius dobiliukus, išdegino?
Ir pradėjo vardinti, kokia Vanda negera, kaip trukdanti visiems ramiai gyventi...
- Tai kurių galų iš vakaro norėjai įsipiršti Vandai į svečius? - pasiteiravau.
- Išgėręs tada buvau... Ėjau su puse butelio vyno rankose... Ji irgi mėgsta išgert - tai ir užsukau, - neskubėdamas paaiškino Gintaras.
Jei tąvakar į Vandos kiemą ir buvo užsukęs, dar nereiškia, kad būtent jis pridergė Vandos ir kaimynių šulinius. Maža kas, anot Gintaro, galėjo taip padaryti - pienininkė turinti nemažai priešų.
Teisybės ieškoti - į seniūniją ir policiją
Troškūnų seniūnijos seniūnė Janė Dilienė nieko blogo negalėjo pasakyti nei apie nukentėjusias moteris, nei apie Gintarą, kurį nukentėjėlės įtaria iškrėtus šunybę. Seniūnė žadėjo artimiausiu metu kartu su policijos įgaliotiniu tame kaime apsilankyti ir pabandyti viską išsiaiškinti.
Na, o ką apie pavaldinių abejingumą svetimai nelaimei mano Anykščių rajono PK komisaras R. Razmislavičius? Pasak komisariato vadovo, ponią Vandą ištikusi bėda - ne mirtina, kad, viską metus (ir dar per išeigines!), nuovados įgaliotiniui reikėtų lėkti aiškintis, kokia katė perbėgo kaimynų kelią. Juolab kai yra nurodytas įtariamasis asmuo. Kur jis, girdi, pradings?
Pasak komisaro, jei jau šulinys užteršiamas, ne pirmą kartą dangtį reikėtų laikyti užrakintą. Kita vertus, kaip toliau svarstė komisariato vadovas, menka paguoda, jei vandenį tyčia užteršęs kaltininkas būtų nustatytas. Už smulkų chuliganizmą jį tektų nubausti pinigine bauda. Kaime gyvenantis, niekur nedirbantis vyras tos baudos, aišku, neturėtų už ką sumokėti, tad prisieitų skirti viešuosius darbus arba atitinkamam laikui uždaryti į areštinę. Čia patupdytas, nubaustasis gautų nemokamą maitinimą ir sau švilpautų... O bene svarbiausia turbūt tai, jog, sugrįžęs namo, dar ne tokį "šposą" skundėjai iškrėstų...
