Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Šios jau gerokai primirštos lietuviškos estradinės dainos žodžiai tiesiog neišėjo iš galvos ėmus domėtis tragiškai pasibaigusio kupiškėnės Zitos Kielienės (40 m.) neilgo gyvenimo istorija... Prieš porą metų, 1999-ųjų balandį, Zitos vyras Gediminas Kiela (42 m.), sužinojęs, kad žmona nutarė skirtis, kirviu mirtinai užkapojo jau miegojusius savo sūnus - keturiolikmetį Mantą ir šešiolikmetį Nerijų, o pats pasikorė. Brolių nei seserų neturėjusi Zita liko vienui viena, nes jos tėvas mirė, kai mergaitei ėjo antri metukai, o motina amžino poilsio buvo atgulusi vos prieš porą mėnesių... Po kraupios šeimyninės dramos vienintele moters paguoda tapo artimas draugas - toje pačioje kepykloje, kur ir Zita, tuo metu krosnių kūriku dirbęs Juozas, žmoną ir penkias dukras palikęs vyras... Bet gyvenimas Zitai ir toliau buvo negailestingas: kepyklai bankrutavus, moteris prarado darbą, o visai neseniai nuo jos nusigręžė ir draugas. Supratę, kad Zitai tai - dar viena skaudi netektis, ūmios depresijos apimta moterimi puolė rūpintis jos artimiausios draugės. Tačiau ir šioms nepavyko jos atkalbėti nuo paties baisiausio žingsnio... Zita Kielienė buvo rasta alksnynėlyje, netoli Byčių kapinaičių, pasikabinusi ant sumegzto virvagalio...
Savižudę palaidojo valstybė
Kupiškio rajono Byčių kaimo gyventojas Bronius Jasaitis vieną pavakarę išsiruošė pagrybauti. Čia pat - alksnynėlis, tad vyriškis ir nusuko ton pusėn, tikėdamasis bent keletą raudonviršių sriubai surasti. Prasiyrė žmogus pro vešlią augmeniją ir už keliolikos metrų, pačioje tankynėje, pastebėjo prie medžio lyg pritūpusią moterį. Šalia - dviratis. Pamanęs, kad ir ji grybaujanti, Bronius nukulniavo kiton pusėn. Tačiau vyriškiui visą naktį nedavė ramybės matytas reginys. Rytą jis vėl nuėjo į alksnyną ir pamatė, kad toji moteris - pasikorusi.
Greitai buvo nustatyta, kad tai beveik prieš mėnesį iš namų dviračiu išmynusios ir nežinia kur prapuolusios kupiškėnės Zitos Kielienės palaikai. Išlaužę jos buto duris, pareigūnai rado ant stalo padėtus paketėlį ir atsisveikinimo laišką. Tame paketėlyje buvo sudėti brangiausi moteriai daiktai - tėvo užkapotų sūnų įrėminti portretai, jų nuotraukų albumas, pačios Zitos bendra nuotrauka su draugu Juozu. Čia pat gulėjusiame atsisveikinimo laiške moteris dailiu raštu dėstė išeinanti iš gyvenimo, nes jis tapęs beprasmis. Gale - atsiprašymas: "Dovanokit už viską, kuriuos pažinojau, atleiskit, kuriuos mylėjau..."
Zita Kielienė buvo palaidota valstybės lėšomis. Ji atgulė šalia savo motinos ir dviejų sūnų, prie kurių kapo paskutiniu metu lankydavosi beveik kasdien.
Karstas su Z. Kielienės palaikais į kapinaites buvo nuvežtas tiesiai iš Panevėžio morgo. Kapo duobę pašventino kunigas, po laidotuvių buvo laikomos šventos Mišios.
Zitą į paskutinę kelionę palydėjo nedaug žmonių: kelios buvusios bendraklasės, draugės Silva ir Stasė, kaimynės, krikšto motina.
Aplinkiniai stebėjosi Zitos pasirinkimu
Gyvenimas Zitos nelepino nuo mažų dienų. Jos tėvas žmoną susirado kažkur Rusijoje, tarnaudamas armijoje, ir parsivežė į Lietuvą. Marusia uošviams labai nepatiko (anyta, sako, reikalavo, kad marčios neprileistų ir prie jos karsto), tad nemiela buvo ir anūkėlė. Vienintelis šeima rūpinęsis tėvas greitai pasimirė, tad Marusiai ir jos dukrelei Zitutei Kupiškio rajono Svidenių kaimo vienkiemyje prisiėjo vargti vienoms.
Zita Kupiškyje baigė vidurinę mokyklą, profesinėje įgijo kepėjos specialybę. Sulaukusi dvidešimties, ištekėjo už Gedimino Kielos. Aplinkiniai stebėjosi "darbščios, tvarkingos, draugiškos, visada pasitempusios" Zitos pasirinkimu, mat Gediminas, pasak šią šeimą pažinojusiųjų, buvo prastos išvaizdos, despotiško būdo, be to, dažnai išgeriantis. Tie 17 santuokoje praleistų metų, kaip dabar kalbama Kupiškyje, Zitai ir jos vaikams nešė vien skausmą ir ašaras, tačiau tai buvo stengiamasi nuslėpti nuo svetimų akių ir ausų.
Kaip dabar prisimena Zitos draugės, kad būtų ramiau, moteris prieš išeidama į darbą nuo alkoholio priklausomam vyrui palikdavo po dešimt ar daugiau butelių alaus, kad tik šis turėtų kuo užsiimti, nekibtų prie vaikų. Tačiau kartais "neužkišdavo" ir alus - ir mažasis, ir vyresnysis sūnūs, išgąsdinti tėvo riksmo ar kumščių, atlėkdavo nakvoti į motinos darbovietę. Vaikus mielai priimdavo krosnių kūrikas Juozas - šiltose pagalbinėse patalpose jie bent ramiai išsimiegodavo... Taip Zita ir susidraugavo su "irgi gan prastos išvaizdos" Juozu, aplinkinių nuomone, taip pat visai netikusiu "puikiai atrodžiusiai" Zitai į porą. Po Kielų šeimyninės tragedijos Zita su Juozu apsigyveno savivaldybės skirtame valdiškame bute Gedimino gatvėje.
Nepakėlė draugo išdavystės?
Pasak kaimynių, kol Zita turėjo santaupų (pardavė butą ir motinos sodybą), "liežuviu mokantis gerai malti" Juozas ją ir mylėjo, ir guodė. Dosni moteris negailėdavo vaišių ir Juozo dukterims, kurios pas tėvą apsilankydavo gana dažnai. Tačiau santaupos ėmė tirpti, o darbo nei Zita, nei Juozas vis negalėjo susirasti. Dėl nepriteklių pora ėmė pyktis, konfliktuoti. Zitos draugės sakė ne kartą mačiusios, kaip po įprasto kivirčo su draugu Zita verkdavo. Tačiau aiškiai buvo matyti, jog jai Juozas labai reikalingas, nors ir koks būtų - ji jo neatstums.
Galiausiai Juozas nusprendė darbo pasiieškoti Vilniuje. Ten gyvena jo sesuo, tad gyvenamojo ploto nuoma rūpintis nereikėjo. Zita draugą į sostinę išlydėjo tikėdamasi, kad dalį uždarbio jis atsiųs ir jai. Tačiau po kurio laiko Juozas į Kupiškį grįžo tuščiomis kišenėmis. Tvirtino, neva kažkas apvogė. Zita patikėjo - pasak kaimynų, iš paskutinių pinigų suruošė Kalėdų ir Naujųjų 2001-ųjų šventinį stalą, abu ta proga nusifotografavo.
Kai po Naujųjų metų Juozas vėl išvažiavo į Vilnių, jo telefono skambučiai į Kupiškį ėmė retėti. Kaimynės prisiminė, kaip Zita ištisomis dienomis neišeidavo iš buto, vildamasi, kad Juozas paskambins... Kartą neiškentusi susuko jam pati. Sužinojusi, kad draugas "labai daug dirba", paprašė, kad maršrutiniu autobusu perduotų nors kelis litus - neturinti už ką net duonos nusipirkti. Juozas ne kartą žadėjo Zitai pinigų atsiųsti, bet pažado taip ir neištesėjo.
Gegužės pabaigoje Zita paskambino Naiviuose gyvenančiai buvusiai bendradarbei, vienai artimiausių draugių Stasei Starkuvienei, ir pasiguodė neturinti nė lito. Irgi nelengvai besiverčianti moteris pasiskolino pinigų ir už 50 litų iš Zitos nupirko karučius - ūkyje, manė, šis padargas vis tiek kada nors pravers, o ir Zitai bus šiokia tokia paspirtis.
Apsilankiusi pas draugę, Stasė sakė supratusi, kad Zitai labai negera. Pasiūlė bent kelioms dienoms pasisvečiuoti kaime, bet Zita atsisakė. Laukė Juozo skambučio.
Po poros dienų Zita kaimynui pasiguodė, jog skambino Juozo sesuo ir pranešė, kad brolis išsikraustęs gyventi pas kitą moterį.
- Birželio 3-iąją kaimynas Zitą sutiko išstumiančią iš sandėliuko dviratį, - pasakojo kaimo, kur iki mirties gyveno ir Zita, moterys Marytė Bučienė ir Julija Virbickienė. - Ji kaip niekad buvo linksma, nuotaikinga. Prasitarė, kad jos Juozas jau susiradęs kitą, todėl dabar esanti laisva, ir numynė, kaip kasdien, kapų link.
Zita negrįžo namo nei tą, nei kitą dieną, nei po savaitės. Išsigandusios, kad tik nebūtų atsitikusi nepataisoma nelaimė, kaimynės susižinojo vilnietės Juozo sesers telefoną. Ten radusios Juozą, pranešė, kad pradingo Zita. Šis, anot kaimynės, viską abejingai išklausė ir pažadėjo savaitgalį atvažiuoti. Tačiau nepasirodė. O dar po dviejų dienų Zita buvo rasta pasikorusi.
Sesuo gina brolį
Nei vardo, nei pavardės nenorėjusi sakyti Juozo sesuo korespondentei papasakojo visai ką kita. Ji tvirtino Zitai telefonu neužsiminusi apie jokią kitą Juozo moterį.
- Aš Zitulę mylėjau - kaip būčiau galėjusi pasakyti, kad Juozas turi kitą! - kelissyk pakartojo Juozo sesuo. - Priešingai, Zita pati man paskambino ir prasitarė iš kažkur girdėjusi, kad Juozas įsitaisęs panelę. Aš jos paprašiau atvažiuoti į Vilnių, apsigyventi kartu su Juozu, susirašyti...
