Karinio komisariato medicininės komisijos psichiatro kabinetas. Į vidų įeina įtartinos išvaizdos vaikinukas. Gydytojas, kaip įprasta, nepakeldamas galvos nuo popierių klausinėja visokių niekų, paskui lyg tarp kitko klausia:
- Jūs geriate?
Vaikinukas:
- Na, kaip čia pasakius... Nedaug.
Gydytojas:
- "Nedaug" - tai kiek?
- Na, nedaug... Litrą, du...
Gydytojas padeda į šalį šratinuką, pakelia galvą ir įdėmiai žiūri į šauktinį.
- O ilgesnių užgėrimų būna?
- Užgėrimų? Pasitaiko, bet retai ir trumpalaikių.
- "Trumpalaikių" - tai kokių?
- Labai trumpalaikių - du trys mėnesiai.
- Na, o pertraukų būna?
- O! Pertraukos tai ilgalaikės.
- Sakote, ilgalaikės?! Ir kiekgi jos tęsiasi?
- Na, savaitę, kartais net dvi.
Gydytojas atsidūsta ir susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgia šauktinį, tačiau pastarasis nė kiek nesutrinka ir greitakalbe ima pasakoti tai, kas vargšą psichiatrą pribloškia galutinai.
- Jūs nesijaudinkite! Aš turiu vairuotojo pažymėjimą, vairuotoju tarnausiu - ten neprapulsiu! Aš iš stabdžių skysčio spiritą moku varvinti! Aš noriu į armiją! - ir pradeda apstulbusiam gydytojui aiškinti iš stabdžių skysčio gaminamo spirito receptą, nurodo stabdžių skysčio markę ir įtikinamai aiškina, kas atsitiktų, jei panaudotum kitokios markės skystį.
Gydytojas kažką rašo popieriuje, atiduoda jį vaikinukui ir taria:
- Trejiems metams laisvas.
