Irena ZUBRICKIENĖ
Praėjusių metų rudenį "Akistatoje" rašėme apie daug diskusijų sukėlusią Kalvarijoje (Marijampolės apskritis) gyvenusios penkiolikmetės moksleivės Vilmos Virbickaitės mirtį. Tuomet mergaitės motina Aušra Virbickienė drąsiai kaltino Kalvarijos ir Marijampolės medikus, kelias dienas mačiusius ir perrišinėjusius metaliniu strypu Vilmos susižalotą koją, bet dirbusius, anot jos, neatsakingai ir neišmanančiai. Kai Vilma, iki tol buvusi visiškai sveika, netikėtai mirė nuo patirto sužalojimo, Aušra Virbickienė tenorėjo vieno - sužinoti, kuris iš dukterį gydžiusių medikų kalčiausias, kad tokiu pat žudančiu skausmu nenaikintų kitų žmonių likimų. Staigią dukters netektį ketvirtą mėnesį apraudanti moteris šiandien jau žino: medikų klaidų oficialiai nepaneigė net jų kolegos, tačiau jie tikina negalį tiksliai nustatyti, kurio iš medikų klaida buvusi lemtinga. Vadinasi, mirtinų klaidų nevengiantys piliečiai, davę Hipokrato priesaiką gydyti sergančius kūnus ir sielas, tebeeksperimentuos su žmonėmis.
Savaitė, negrasinusi tragedija
Skaitytojams priminsime, kad Vilmai, tuomet šešis vaikus turėjusios Aušros ir Gintauto Virbickų šeimos atžalai, netikėtos medikų pagalbos prireikė praėjusių metų spalio 7-osios vakarą, kai mergaitė, su broliukais lauke žaidusi "gauduką", skaudžiai metaliniu strypu įsidūrė kairiąją koją. Žaizdelė šlaunyje beveik nekraujavo, bet buvo gili. Kalvarijos ligoninėje budėjusi medikė į ją besikreipusią Vilmą nusiuntė į Marijampolės ligoninę, kurioje ortopedas traumatologas Aivaras Razmirskis, apžiūrėjęs ir sutvarkęs žaizdą, ją užsiuvo. Nemanydamas, kad tai rimtas sužalojimas, gydytojas penkiolikmetės nepasiliko - išsiuntė į namus ir nurodė kitomis dienomis lankytis pas Kalvarijos medikus. Vilma į savo miesto polikliniką nuėjo po paros, kai po savaitgalio prasidėjo nauja darbo savaitė. Mergaitę apžiūrėjo chirurgas Vytautas Martinaitis. Perrišus žaizdą, Vilmai koją skaudėjo vis labiau, o netrukus ir temperatūra pakilo. Dar dvi dienas žaizdą matę ir perrišę, pacientę medikai pasiguldė į ligoninę. Jau kitą dieną Vilma dėl pablogėjusios savijautos buvo pervežta į apskrities centro - Marijampolės - ligoninę, po paros - į Kauno medicinos universiteto klinikas. Čia, įtarus žudančiai veikiančią anaerobinės kilmės flegmoną (pūlyną), kalvarijietė buvo operuota, bet po kelių dienų mirė. Nuo, rodės, nesunkaus susižalojimo tebuvo praėjusi vos savaitė.
Mūsų medikams trūksta profesinių žinių
Tokia ligos ir jos komplikacijų baigtimi stebėjęsi Kauno medikai, skubiai sušaukę gydytojų konferenciją, teigė, kad V. Virbickaitė mirė nuo plėštinės žaizdos ir kilusių komplikacijų - pūlingo uždegimo, kraujo užkrėtimo ir toksinio šoko. Renginyje buvo nutarta skubiai paruošti ir visiems bendrosios praktikos gydytojams išsiuntinėti rekomendacijas dėl reikiamo žaizdų vertinimo, kad medikai pažintų iki šiol retai kada sutiktos anaerobinės infekcijos ankstyvuosius požymius. Kadangi ši infekcija būdingesnė karo lauko sąlygomis, kai vyrauja gilūs sužalojimai, dūriai, plėštinės žaizdos, mūsų medikai, praktiškai su ja nesusidūrę bene dvidešimt metų, kaip atvirai pripažino docentė D. Adukaitienė, šiuo klausimu stokoja profesinių žinių. O karo lauko medikai žinojo, kad gilios, mažai kraujuojančios žaizdos negalima skubiai užsiūti, nes į ją patekusi anaerobinė infekcija išplis po nusilpusį organizmą ir jį užkrės, nužudys. Tokias žaizdas gydant pirmiausia atliekami vadinamieji "lampasiniai pjūviai" - jos padidinamos, praplatinamos, kad patekęs oras nužudytų anaerobus. Apmaudu, kad tik po penkiolikmetės mirties suskubta diegti tokias "pamokas" medikams.
Tad kada buvo padaryta mirtina klaida ir ar galėjo Vilma, dėmesingiau ir operatyviau dirbant medikams, šiandien būti sveika ir gyva? Savo tyrimą atlikę medicinos specialistai, suburti į ekspertų komisiją šiam atvejui ištirti, nepateikė vienareikšmių atsakymų nė į vieną iš šių klausimų. Tiesa, jie pripažino atskiras, anot jų, gydymo klaideles, kurios nebuvo lemtingos ligonei - esą paauglę pražudė tų "klaidelių" visuma. Vilmos mama spėlioja, ar tik ne profesinė etika neleidžia durti pirštu į kolegą ir tvirtai pasakyti: "Tai dėl tavo kaltės mirė mergaitė". Žinomas gydytojas D. Pavalkis, vienas Kauno klinikų vadovų, pripažino, kad visose grandyse, gydant V. Virbickaitę, buvo vėluojama - tai veikė ne ligonės naudai, nes savo darbą pradėjęs anaerobas veikia žaibiškai, bet, kaip tikino profesorius J. Pundzius, net ir atmetus visas medikų "klaideles", negalima kategoriškai teigti, jog mergaitė, apnuodyta mirtį sėjančios infekcijos, būtų išgyvenusi.
Tegul Dievas bus jiems teisėjas
Tokias specialistų komisijos atliktos ekspertizės išvadas gavusi Marijampolės apylinkės prokuratūra (prokurorė O. Plioplienė) atsisakė kelti baudžiamąją bylą V. Virbickaitės mirties kaltininkams, nes jie liko neįvardinti. "Akistatos" aplankyti Aušra ir Gintautas Virbickai prieštaravo vienas kitam: žmona tikino nuleisianti rankas, nes pati nepajėgianti įrodyti konkrečios gydytojų kaltės, o vyras griežė dantį - esą kalti Marijampolės ir Kalvarijos konkretūs daktarai, jie ir turį atsakyti. Pasak Aušros, Dievas, jeigu jis yra, nubaus kaltuosius. Moteris jau šiandien baiminasi ateities: jeigu kas iš šeimos narių rimtai susirgsią, teksią paskutinį arklį parduoti ir važiuoti į Kauną. Virbickams skaudu, kad nė vienas iš Vilmutę apžiūrėjusių medikų po nelaimės nematė, kad reikia aplankyti skausmo ir abejonių kankinamus tėvus - jei ne atsiprašę būtų, tai nors ką paaiškinę, paguodę, žmogiškai paliūdėję kartu. Kita vertus, samprotavo Aušra Virbickienė, jeigu būtų atsiprašę, tai turbūt kartu ir savo klaidas būtų pripažinę - gal dėl to nepasirodė? Gintautas Virbickas, dukters ligos ir mirties dienomis pats Kaune gydytas po rimtos operacijos, guodžiasi, kad nematė Vilmutės, gulinčios karste, negirdėjo bumbsinčių žemės grumstų kapinėse - jam kartais atrodo, kad dukrelė tik kažkur išvažiavusi. Turi kuo pasidžiaugti ir A. Virbickienė - ji sako, kad dar yra abejingumu ir šaltumu neužsikrėtusių žmonių. Štai tuometinis UAB "Kratonas" vadovas J. Ščeponis (dabar - Marijampolės apskrities viršininkas), sužinojęs apie sunkiai besivertusią daugiavaikę šeimą ištikusią tragediją, pasiūlė nuolatinį darbą jų vyriausiajai - devyniolikmetei - atžalai. Virbickai žino: norisi aplenkti nepasitikėjimą pasėjusius savo krašto medikus, reikia išleisti į gyvenimą net penkis vaikus - vadinasi, būtina rasti jėgų gyventi toliau.
