Jos prisiekė rūpintis mirusiąja, kol ji prisikels. Dvidešimt treji metai! Visus tuos metus Radja ir Fatima rūpinosi savo tetos "mumija". Vakarais atsiguldavo šalia jos ir su viltimi laukdavo prisikėlimo...
Sen Benua
Nieko nepadarysi. Jaunuolis gali pykti, šaukti ir grasinti, o pusseserės visada atsako griežtu "ne". Tikras absurdas: jo mama čia, už šių durų, o jis neturi teisės įeiti! Jis taip norėtų ją apkabinti. Metų metus tik apie tai ir tesvajoja. Buvo visai kūdikis, kai ją matė paskutinį kartą... Jis net nebeprisimena jos veido...
- Privalau ją pamatyti. Ji turi pasirašyti vieną notarinį dokumentą. Jeigu neatrakinsite durų, iškviesiu policiją!
Penkiasdešimtmetės pusseserės iš baimės net sustingsta. Policija jų bute? Naujiena per kelias minutes pasklistų visame Sen Benua miestelyje, rytinėje Rejunjono salos dalyje. Taigi jos suima save į rankas ir ryžtasi atverti duris į kambarį...
Mohamedas įeina į absoliučiai tamsų kambarį. Jis užuodžia smilkalų kvapą. Kaip mama gali gyventi visiškoje tamsoje ir dar sklindant tokiam kvapui? Gal tai būtina jos sveikatai?
Mohamedas nedaug ką težino apie baisią mamos ligą. Pirmieji simptomai pasireiškė septintajame dešimtmetyje, kai jis dar nebuvo gimęs. Jo mama Zubeda buvo jauna moteris, tik ką pagimdžiusi pirmąjį kūdikį - mergytę. Jau tada ji kartais prarasdavo nuovoką. Tėvas sako, kad gimus antrajam berniukui, o paskui - ir trečiajam, t. y. Mohamedui, jos sveikata labai pablogėjo.
- Aš buvau suglumęs, nežinojau ką daryti, - ne kartą sakė Mamodas savo sūnui Mohamedui.
Tikrai, ką daryti su pikta, agresyvia moterimi, kuri be jokios priežasties tiesiog barbariškai elgiasi su savo vaikais? 1970 metais ji tampa tokia pavojinga, kad Mamodas ją paguldo į saloje esančią psichiatrijos ligoninę. Zubeda tampa nuolatine šios ligoninės paciente, tačiau sveikata nepagerėja. Mamodas kreipiasi pagalbos į uošvį:
- Ką man daryti su tavo dukra? Ji tarytum užkerėta...
- Tegrįžta pas mus. Tik čia ji bus laiminga, - atsako jam Zubebos tėvas.
Zubedos dukterėčios Radja ir Fatima įpareigotos ją prižiūrėti. Kai Mamodas nuvyksta aplankyti žmoną, uošvis mandagiai paaiškina, kad ji dar nepasveikusi... Kiek kartų jis lankėsi, visada išgirsdavo vieną ir tą patį neigiamą atsakymą. Pagaliau vyras apsipranta, kad nėra žmonos, ir vienas augina savo tris vaikus. Slenka metai, vaikai auga. Mamodas baigia pamiršti, kad yra vedęs, ir tik retkarčiais pasiteirauja uošvį apie žmoną. Šis visada atsako, kad ji tebėra savo kambaryje ir niekam nevalia ją pamatyti!
Laikui bėgant Mamodas galutinai išsiskiria su savo žmona Zubeda. 1980 metais Prancūzijos teismas paskelbia skyrybas. 1992 metais miršta uošvis. Mamodas nenutraukė saitų su žmonos giminėmis. Per laidotuves jis dar kartą pabando sužinoti apie buvusios žmonos sveikatą, tačiau išgirsta tą pačią giesmę, kad ji tebėra labai pavojinga beprotė ir jis negalįs su ja pasimatyti.
Taip tęsiasi iki 2004 metų gegužės 22 dienos. Šį kartą Mohamedas lydi savo tėvą. Jis drąsiai kreipiasi į savo pusseseres:
- Leidžiate pamatyti mamą arba iškviečiu policiją!
Atrakindamos kambario duris Radja ir Fatima neįspėja, kas jo laukia... Galbūt todėl, kad tam išreikšti nėra žodžių... Suprantama, kad sūnaus žvilgsnis kambaryje pirmiausia nukrypsta į lovą. Ant jos užtiesta didžiulė balta paklodė. Po ja Mohamedas įžvelgia formas, panašias į sulysusį kūną. Veidas taip pat pridengtas. Nejaugi tai - jo mama, iki griaučių sunykusi nuo medikamentų? Jaunuolis lėtai pakelia paklodės kampą ir... jį ištinka šokas. Tai, ką pamato Mohamedas, - tikras siaubas. Lovoje guli labai sulysusio žmogaus lavonas, mumifikuotas kūnas. Štai kas beliko iš jo motinos... Smulkutis, trapus, nuogas kūnas. Raumenys jau seniai sunykę. Ant kaulų likusi tik oda. Ji rusva, kažkokia pergamentinė, tokia kaip Egipto mumijų. Kada jo mama mirė? Kokia liga ją pakirto? Kodėl nebuvo pranešta apie jos mirtį? Priverstos viską paaiškinti, Radja ir Fatima kalba apie kažkokį guru...
- Jis turi ypatingą galią ir gydo beprotybės ištiktas moteris, - sako jos.
Mohamedas ir Mamodas sužino, kad šis neaiškus žmogus gyvena už tūkstančių kilometrų nuo Rejunjono salos, kažkur Indijos šiaurėje, kitoje vandenyno pusėje. Zubedos tėvas labai tvirtai laikėsi ekonomiškai ir 1975 metais su dukra buvo nuvykęs pas šį dvasinį vadovą.
- Jie ten išbuvo penkis mėnesius. Visus penkis mėnesius meldėsi, - pridūrė moterys.
Grįžus į Rejunjono salą, Zubedai teko gerti keistas mikstūras. Be to, ji turėjo būti nuo visų slepiama tamsiame kambaryje. Tuomet dvidešimtmetės dukterėčios privalėjo ją prižiūrėti. Toks buvo guru nurodymas.
Zubeda gyveno nuo visų atskirta tamsoje ir tikriausiai kentė baisias kančias. Ji užgeso savo lovoje 1981-aisiais, būdama vos 35 metų. Tada tėvas visai prarado galvą. Jis vėl kreipėsi į guru, kuris, atrodo, nesijaudino dėl "pacientės" mirties. Jis liepė jos nelaidoti. Palikti lovoje, kol ji prisikels. Taip pat įsakė lavoną balzamuoti, kad būtų išvengta audinių irimo... Radja ir Fatima privalėjo miegoti ant čiužinių šalia lavono. Jos tarytum prirakintos taip pragyveno trisdešimt metų. Taip buvo įsakęs guru iš tolimosios Indijos. Radjos ir Fatimos gyvenimas - rūpintis ir prižiūrėti mumiją.
1990 metais šeima kėlėsi į naują, modernų butą. Kaimynai nekreipė dėmesio, kai nešiojant daiktus dvi jaunos moterys persikreipusios tempė įlinkusį čiužinį. Ant jo uždengtas gulėjo Zubedos kūnas. Zubedos tėvas prieš mirdamas prisaikdino anūkes saugoti paslaptį, kol dukra prisikels. Radja ir Fatima skrupulingai vykdė jo valią. Net guru mirtis po kelerių metų nieko nepakeitė. Kiekvieną vakarą jos guldavosi ant čiužinių šalia lavono. Ar jos rimtai tebetikėjo tetos prisikėlimu?
Mamodas ir jo sūnus atskleidė šią paslaptį tik šiemet. Sen Benua policija buvo sukelta ant kojų ir lavonas nuvežtas ištirti. Gydytojas Labjusjeras patvirtino, kad Zubeda mirė natūralia mirtimi. Tad ar reikia bausti šeimą už nepriežiūrą ir nesuteiktą pagalbą pavojaus ištiktam asmeniui? Ne. Galima prikišti tik tai, kad 1981 metais ji nepranešė apie Zubedos mirtį. Taigi šeimos laukia... 38 eurų bauda.
Radja ir Fatima nusiramino. Jos metų metus gyveno kaip kalinės. Dabar galės atgyti. Joms tai - tikras prisikėlimas!
