Sėdėdamas kaltinamųjų suole jaunuolis papasakoja liūdną meilės istoriją. Jis tikina, kad privalėjo mirti drauge su savo sužadėtine, nes iš jų buvo atimta teisė mylėti vienas kitą. Kas tai? Nepavykusi savižudybė ar užmaskuota žmogžudystė?
Nantas, Prancūzija
Pats vasaros vidurys, ankstyvas rytas. Vynuogynais apsupta gyvenvietė netoli Nanto. Visur tylu ir ramu. Staiga ūkininkę Jolandą pažadina smarkus beldimas į duris. Ji skubiai apsivelka chalatą ir nuskuba prie durų. Pravėrusi jas moteris siaubingai nustemba. Priešais ją stovi jaunas brunetas, prilaikydamas rankomis krauju plūstančius vidurius.
- Greičiau! - sako susikrimtusiai moteriai. - Ten, prie gyvatvorės, guli jauna negyva moteris. Tai aš ją nužudžiau...
"Aš ją pamilau iš pirmo žvilgsnio", - sako plūsdamas ašaromis
Prisiekusiųjų teisme svarstoma dramatiška byla, Silvijos M. mirties aplinkybės. Kaltinamųjų suole sėdi ankstų rytą ūkininkės į namus įsileistas jaunuolis. Sulysęs, pilku apsiaustu, veide matyti nuovargis ir nemiga...
Teismo pirmininkas kaltinamajam Žeremiui P. liepia atsistoti ir primena, kad jis kaltinamas žmogžudyste ir jam gresia mirties bausmė. Po to paklausia, ar jis prisipažįsta tai įvykdęs.
- Taip! Aš viską jums paaiškinsiu.
Ir toliau jis viską iš eilės papasakoja.
Prieš dvejus metus Žeremiui buvo 25 metai, jis išpažino žydų tikėjimą ir, kaip jo tėvas bei senelis, dirbo batsiuviu. Kartą į dirbtuvę užėjo ūkininkė nuo darbo sudiržusiomis rankomis su savo penkiolikmete dukra, gražia, berniukiškai kirptais plaukais juodaake.
- Aš ją pamilau iš pirmo žvilgsnio, - sako Žeremis ašarų pilnomis akimis, akivaizdžiai smaugiamas tramdomo skausmo.
Dirbtuvėje susipažinę jaunuoliai nebesiskyrė. Jie susitikdavo beveik kiekvieną dieną netoli merginos tėvų namų. Iš pradžių jų santykiai buvo grynai platoniški, tačiau netrukus Silvija leidosi mylimojo pabučiuojama. Vėliau, vieną naktį slapta išsprukusi iš namų, ji jam atsidavė.
- Tada aš jos paprašiau už manęs tekėti. Ji džiaugsmingai sutiko.
Tačiau Žeremis ir Silvija nesusituokė. Sužinoję apie idilišką meilę, tėvai griežtai pasipriešino jų santuokai ir uždraudė net susitikinėti.
- Mano tėvams buvo nesvarbu, kad ji katalikė, tačiau Silvijos tėvas nenorėjo nė girdėti apie žentą žydą. Aš buvau pilnametis ir galėjau jo nepaisyti, tačiau Silvija privalėjo paklusti...
Praslinko metai. Merginai sukako septyniolika. Ji ir toliau slapta susitikinėdavo su mylimuoju. Kartą Silvija į pasimatymą neatėjo. Po savaitės laiškeliu įspėjo, kad tėvas ją sučiupo išeinančią iš namų ir laikė uždaręs.
- Ir gerai pasielgiau, - tarė teisme tėvas, stiprus, plačiapetis valstietis. - Mano dukra buvo per jauna tekėti. Tokiame amžiuje per menkas supratimas renkantis vyrą. Jis buvo netgi kito tikėjimo ir vieną dieną tai būtų juos išskyrę! Sužinojęs apie slaptus pasimatymus, nusprendžiau ją išsiųsti į Paryžių, kur ji būtų turėjusi laiko apmąstymams. Maniau, susiras miestietį ir pamirš savo draugą... - Tėvas nuleidžia galvą ir dusliu balsu priduria: - Deja...
"Jei nenori iškeliauti su manimi, išeisiu viena"
Vieną naktį Silvija pergudravo tėvą ir pabėgo iš namų. Savo mylimąjį rado įprastoje pasimatymų vietoje. Žeremis maldavo ją bėgti su juo ir pradėti naują gyvenimą kitoje šalies dalyje. Ji atsisakė, nes jai tai atrodė negarbinga...
- Jos supratimu, - sako vis labiau jaudindamasis Žeremis, - tebuvo vienintelė išeitis: mirti drauge. Aš užprotestavau, tad ji man atsakė: "Nieko tokio, Žeremi. Jeigu nenori iškeliauti su manimi, išeisiu viena..." Tuo momentu išsitraukė iš suknelės kišenės peilį ir ištiesė man. Paskui riktelėjo: "Na! Durk man! Kai aš būsiu negyva, tu prisidėsi prie manęs. Mes amžinai būsime drauge". - Po mirtinos tylos jis priduria vos girdimu balsu: - Aš dūriau. Teatleidžia man Dievas, aš ją nužudžiau! Nužudžiau vienu dūriu. Tada atsiguliau prie jos kniūbsčias ir susivariau peilį į vidurius. Po to laukiau, kad mirtis ir mane pasiims...
Tačiau mirtis jo nenorėjo. Jis gulėjo atvirais viduriais plūsdamas krauju, kol surado jėgų ieškoti pagalbos artimiausiuose namuose...
- Aš nužudžiau Silviją, - užbaigia Žeremis, - tačiau prisiekiu, kad norėjau iškeliauti su ja. Ne mano kaltė, kad šiandieną stoviu čia, priešais jus, gyvas...
Ir nors prokuroras teisme prašė Žeremį nuteisti 20 metų, tačiau prisiekusiųjų teismas jį išteisino. Advokatas įrodė, kad jaunuolių drama panaši į Viljamo Šekspyro aprašytąją tragišką įsimylėjėlių istoriją. Žeremį ir Silviją išskyrė ir nužudė religija, turtas ir tėvai.
