Daiva NORKIENĖ
Jeigu tarp žemės gyventojų ieškotume to, kuris labiausiai atitinka dieviškąjį pavyzdį, be abejo, tai būtų žmogus. Nes tik jis vienas tarytum Visatos Viešpats sugeba įkvėpti gyvybę negyvai materijai. Ir tiktai jis gali daryti stebuklus. Ar tikrai iki šiol nesusimąstėte, kodėl mums reikia medžio, gėlės? Ir kodėl lietuvis taip garbina... akmenį? Kodėl prie mūsų artimųjų kapų rymo granito paminklai ir skulptūros, kodėl kiekvieną istorijos žingsnį ir šviesulį žymi akmens monumentai, o namų jaukumą ir mūsų židinio ugnį dažniausiai saugo taip pat akmens aptaisai, interjero detalės? Viena vertus, meilė akmeniui prieš tūkstantmečius užsikodavo žmogaus genuose (kai akmuo ir saugojo, ir maitino, ir gynė). Iš kitos pusės, tai nuopelnas žmonių, kurie nebylią uolą sugeba ir prakalbinti, ir sušildyti. Šiandien "Akistatos" skaitytojus supažindiname su vienu iš tokių asmenų - bendros Lietuvos-Švedijos įmonės "Žybartuva" vadovu Žibartu ŠIUKŠTA.
Akmenkalys iš pašaukimo
Su akmendirbio duona vilnietis Ž. Šiukšta artimiau susipažino dar žalioje jaunystėje, prieš keturiasdešimt metų.
- Gyvenau šalia "akmenorių", gamindavusių įvairius paminklus, ir visada smalsiai stebėdavau jų darbą, - prisimena "Akistatos" puslapio svečias. - Kartą priėjau prie patyrusių to meto meistrų (buvo 1963-ieji) ir nedrąsiai pasiūliau: "Gal galėčiau pamėginti kalti raides?" Vyrai buvo geri, nevijo ir, padavę kaltą, ėmė mokyti, kas ir kaip. Taukšt, taukšt į akmenį. Jau ir vardas, ir metai. Pažiūrėjo, pakraipė galvomis meistrai: "Tau sekasi! Pirmyn!" Taip studenčiokas ir pradėjau krimsti nelengvą ir atsakingą akmendirbio duoną.
Iš pradžių jis tik kalė užrašus, padėdavo pakrauti paminklus, taip prie stipendijos prisidurdamas po kokius aštuonis rublius. Paskui toli pranoko savo mokytojus ir tapo žinomu meistru. Iš pradžių jaunasis Žibartas subūrė savo akmens kalėjų brigadą (tais laikais pirmąją Lietuvoje!). Vėliau prie Vilniaus buitinių paslaugų kombinato buvo įkurtas paminklų cechas. Dar paskiau atsirado bendrovė "Žybartuva", ne per seniausiai pastebėta vienos žinomos švedų kompanijos ir tapusi bendrąja įmone. Bet apie ją - kiek vėliau. O kol kas papasakosime apie sovietinių laikų akmenkalystę mūsų gimtojoje Lietuvoje.
Tuometinei Lietuvos valdžiai labai rūpėjo, kad kuo daugiau Raudonojo Spalio, "armijos išvaduotojos" ir paprastų žmonių pasiekimų būtų įamžinta "visiems laikams". Tam, žinoma, labiausiai tiko tvirčiausiu ir amžinu akmeniu laikomas granitas. Žymiausi Lietuvos skulptoriai iš molio lipdė didžiulius stabų ir paminklų maketus, o akmenkaliai turėjo jų idėjas realizuoti. Žurnalistė ir šiandien nežino, kieno darbas sunkesnis: skulptoriaus, kuris sukuria molinę "idėją", ar akmenkalio, kuris ją realizuoja. Juk akmenkalys nuo jam pateikto molinio pavyzdžio negalėjo "nukrypti" daugiau nei per milimetrą. O Žibartas bei jo akmenkaliai su tuo puikiausiai susitvarkydavo. (Beje, būtent Ž. Šiukšta į Lietuvą tais laikais pirmasis atvežė pažangias akmens apdirbimo technologijas: granitą apdirbant ugnimi, našumas padidėja dešimtį kartų.) Šiandien daugelis jo tuometinių gaminių puošia garsųjį Grūto parką (ir Karolio Požėlos monumentas iš Pakruojo centro, ir daugelis kitų stabų). Kaune prie Karo muziejaus tebestovi pono Žibarto iškalti granitiniai bareljefai, kurių kiekvienas blokas sveria po 6 tonas. Vilniaus karių kapuose - penkios skulptoriaus A. Burneikos skulptūros, kurias pagamino taip pat Šiukštos vyrai. Kryžkalnyje išlikęs susprogdintosios "Magdės" pjedestalas. Už vargšės Kryžkalnio "moters" suniokojimą akmens kalėjas širdyje ir šiandien dar pyksta.
Akmens - į pasakiškus kraštus
Laisvu nuo valstybinių užsakymų metu kalėjai gamindavo paminklus "paprastiems mirtingiesiems". Prie pono Žibarto vadovaujamo cecho kartais nuo keturių ryto rikiuodavosi užsakovų eilės. Tai liudija, jog šis žmogus visuomet buvo žinomas, gerbiamas ir populiarus. Iš antros pusės prisidėjo ir lietuviška pasaulėžiūra. Psichologai, etnokultūrologai ir kiti gudročiai ir šiandien tebesiginčija, kodėl lietuviui taip reikia, kad jo artimųjų kapus žymėtų kuo didesnis akmuo. Girdėti palyginimų, kokios esą gražios ir elegantiškos yra, tarkim, amerikiečių kapinės, kuriose - nei gėlių, nei tikrų paminklų, nei pagaliau kapaviečių. Tik žalioje vejoje įspaustos mažos lentelės su pavardėmis. Visi tie "lygintojai" paprasčiausiai užmiršta, kad kai kur ir tokios artimo meilės, pagarbos tėvams ir senatvei nėra. Švedai, kurie, beje, labai garbina savo mirusiuosius, (nepatikėsite, bet Švedijoje mirusieji dažnai nepalaidojami mėnesį ir ilgiau, kad su jų išėjimu spėtų susitaikyti ir atsisveikinti visi artimieji, šeima!), taip pat kaip ir lietuviai stato masyvius granitinius paminklus.
Pono Žibarto keliai, ieškant granito paminklams, vedė į pačius įvairiausius ir tolimiausius kraštus. Iš pradžių buvo Ukraina. Iš tenykščių kasyklų į Lietuvą važiuodavo kelių rūšių, dažniausiai juodas, granitas. Deja, ukrainietiškas akmuo turėjo vieną didelę bėdą. Kaip jūs manote, kodėl dabar tokios išblukusios, tarsi apdegusios ir nurudusios skulptūros karių kapuose? Ogi todėl, kad jas kaldino iš daug rūdų turinčio ukrainietiško granito. Vėliau Lietuvos akmenkaliai "atrado" Kareliją, ir mūsuose pasirodė iki šiol neprarandantis populiarumo juodasis granitas, tiktai kokybiškesnis. Be šio, lietuviai atveždavo dar kelių naujų rūšių, tarp jų - avietinį kvarcitą.
Anksčiau pono Žibarto įmonė "Žybartuva" lietuviams galėdavo pasiūlyti gaminių iš maždaug keturių septynių granito rūšių. Šiandien pirkėjams siūloma net 22 rūšių (skirtingų spalvų, atspalvių ir dekoratyvumo) granito gaminių. Ir tai dar - ne riba.
Norite afrikietiško ar braziliško?
"Žybartuva" granitu aprūpina apie pusę Lietuvos. Daugelis tikriausiai net nežino, kad jų, tarkim, Kaune įsigytas paminklas gali būti iš vilniškių atgabento akmens. Mat pusė šalies paminkladirbių akmeniu apsirūpina būtent "Žybartuvoje". Gabus ir patikimas verslininkas ir akmens žinovas Ž. Šiukšta nesunkiai susirado partnerę Švedijoje. Ir ne bet kokią, o vieną garsiausių tos šalies įmonių. Švedai į bendrą įmonę jau investavo 600 000 litų, netrukus ketina investuoti dar triskart didesnę sumą. "Žybartuva" jau atsivežė puikių švediškų granito apdirbimo staklių, greit Lietuvą pasieks dar viena modernių įrengimų siunta. Į Lietuvą iš Vakarų vienas po kito plaukia švediško, afrikietiško, norvegiško, portugališko granito prikrauti laivai (žinoma, skirti "Žybartuvai"). Kai kurie juodąjį akmenį "įsimylėję" pirkėjai net neįsivaizduoja, kokio nepaprasto grožio gali būti granitas. Raudonas, žalsvas, "perlinis", žydras, su tamsiame fone švytinčiomis kvarco "žvaigždutėmis"... Beje, granitas yra ne tik gražus, bet ir tvirtesnis už marmurą. Pastarasis yra daugiau saloninis akmuo, nuo drėgmės, silpnų rūgščių ar kitų neigiamų faktorių blunkantis ir prarandantis dalį grožio. Marmurinių paminklų savininkai, kad išlaikytų gražius, turi jais labiau rūpintis, atnaujinti. Marmuro stalviršiai, laiptai, grindinys ir kita vidaus apdaila bijo cheminių medžiagų poveikio, lengvai susibraižo. Granitas tokiomis "ligomis" neserga.
"Žybartuva" dirba taip, kad patenkina netgi išrankiųjų vakariečių skonį: didelė produkcijos dalis iškeliauja į Skandinaviją. Lietuvos rinkai siūlomi šie granito gaminiai: paminklai, ištisiniai ("Žybartuva" tokius gamina vienintelė Lietuvoje) kapaviečių borteliai, stalviršiai, palangės, laiptų pakopos, vazos, kolonos, originali židinių apdaila, stalai ir, anot pono Ž. Šiukštos, visa, ko reikia žmogui. Kainos irgi nekanda: už granitinį stalą arba palanges sumokėsite tiek pat, kiek už tokio pat dydžio ąžuolinius. Beje,Vilniuje, netoli Gariūnų turgaus, veikia vienintelis Lietuvoje paminklų turgus. Jame - ne tik didžiulis paminklų pasirinkimas ("Žybartuvoje" triūsia profesionalūs dailininkai ir jų dėka užtikrinamas platus asortimentas, galima užsisakyti vienetinių gaminių). Paminklų turguje ir kainos nesikandžioja (juk vilniečiai gamina iš jų pačių atsivežto, o ne perpirkto akmens). Paminklų turgaus adresas: Kirtimų 11, Vilnius. Telefonai pasiteirauti: Vilniuje - (8*22) 60 26 65; Baltojoje Vokėje - (8*250) 4 33 28.
