Dėl papildomų lengvatų taikymo dirbančioms motinoms
Laikraščio skaitytoja R. L. rašo, jog nuo 1995 metų rugsėjo augina vaiką invalidą. Ji norėtų sužinoti, ar tokioms motinoms kaip ji gali būti suteikta papildoma poilsio diena per mėnesį. Taip pat laiško autorė domisi, ar gali būti grąžintos neišnaudotos poilsio dienos.
Darbo ir apsaugos ministerijos juristas K. Pečiulis paaiškino, jog LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 metų kovo 22 dienos įsaku "Dėl valstybės ir visuomenės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, didinimo" papildytas Darbo įstatymų kodekso 202 2 straipsnis numato, jog dirbančioms motinoms, auginančioms vaiką invalidą arba du vaikus iki 12 metų amžiaus, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o turinčioms 3 ir daugiau vaikų - dvi dienos per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas 4 valandomis per savaitę), apmokant už tai iš įmonių, įstaigų, organizacijų lėšų. LR Vyriausybės 1995 metų sausio 9 dienos nutarimu Nr. 21 yra patvirtinta ne visos darbo dienos arba darbo savaitės darbo laiko nustatymo tvarka. Darbuotojui susitarus su darbdaviu, gali būti nustatytas ne visas darbo laikas - ne visa darbo diena arba ne visa darbo savaitė. Tai numatoma darbuotoją priimant į darbą (sudarant neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį), o taip pat vėliau (pakeičiant darbo sutartį). Darbdavys privalo nustatyti ne visą darbo dieną arba ne visą darbo savaitę, jeigu to pageidauja: nėščia moteris; moteris, turinti vaiką (vaikų) iki 14 metų arba invalidų vaikų iki 16 metų; tėvas, vienas auginantis vaiką (vaikus) iki 14 metų arba invalidą vaiką iki 16 metų; globėjas, auginantis tokio pat amžiaus vaiką (vaikus); invalidas; asmuo, slaugantis sergantį šeimos narį, pateikęs darbdaviui medicinos įstaigos išvadą dėl ne viso darbo laiko būtinumo bei laikotarpio, kurį ne visas darbo laikas taikytinas. Darbuotojų, dirbančių ne visą darbo laiką, darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui. Darbas ne visą darbo laiką neapriboja darbuotojų teisių nustatant jiems kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą ir įgyvendinant kitas darbo teises. Ši tvarka taikoma įmonėse, įstaigose ir organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir pavaldumo. Lietuvos Respublikos atostogų įstatymas, priimtas 1991 metų gruodžio 17 dieną, nustato atostogų rūšis, minimalią trukmę, suteikimo ir apmokėjimo už jas tvarką bei sąlygas. Minimali darbuotojams įstatyme nustatyta atostogų trukmė yra 28 kalendorinės dienos (dabar į atostogų laiką neįskaitomos švenčių dienos, bet įskaitomi sekmadieniai). Darbuotojams iki 18 metų, invalidams, motinai ar tėvui, vieniems namie auginantiems vaiką invalidą, iki jam sueis 16 metų, suteikiamos 35 dienų trukmės atostogos (6 papildomos kalendorinės dienos negu minimali jų trukmė). Teisę pasirinkti atostogų laiką po 6 mėnesių nepertrauktojo darbo toje įmonėje turi: asmenys iki 18 metų; nėščios moterys ir moterys, turinčios vaikų iki 14 metų arba vaiką invalidą. Darbuotojams, slaugantiems ligonius ir invalidus, turintiems medicininę rekomendaciją, atostogos suteikiamos jų pageidaujamu laiku. Teisė pasirinkti atostogų laiką yra numatyta ir kitais Atostogų įstatymo 9 straipsnyje numatytais atvejais. Visiems kitiems darbuotojams atostogos suteikiamos pagal patvirtintą grafiką arba šalių susitarimą. Grąžinti papildomas poilsio dienas už praleistą laiką negalima, nes tokios nuostatos nenumato įstatymas.
