Ar teisus darbdavys, atleidęs darbuotoją iš darbo?
Laikraščio skaitytoja Lida T. iš Panevėžio rašo, jog vienoje maitinimo įmonėje išdirbo 14 metų. Jos nuomone, darbdavys sąmoningai vykdė įmonės bankrotą ir naikino etatus. 1999 metais, likus 7 mėnesiams iki pensijos, ji buvo atleista iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalį. Darbdavys neatsižvelgė į jos ilgalaikį darbo stažą bei į tai, kad laiško autorės vyras yra antrosios grupės invalidas. Tačiau moteris įsitikinusi, jog iš tiesų įmonėje niekas nepasikeitė, o jos darbo vietoje dirba kita darbuotoja, turinti mažesnį nei laiško autorė darbo stažą. Moteris prašo paaiškinti, ar darbdavys pasielgė teisingai, o taip pat ar yra galimybė jai susigrąžinti buvusią darbo vietą.
Advokatas V. Kazakiūnas pirmiausia paaiškino galimybę nuginčyti neteisėtą atleidimą iš darbo. Kreiptis į teismą, kad darbdavys nepagrįstai atleido darbuotoją iš darbo, galima per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai darbuotojui buvo įteiktas dokumentas, patvirtinantis jo atleidimą iš darbo. Deja, laiške nurodyta, jog po atleidimo iš darbo praėjo daugiau kaip vieneri metai, todėl jo autorė turėtų pagalvoti, ar bus galimybė šį terminą atkurti, nes darbdavys pareikalaus taikyti ieškininę senatį ir vien dėl to teismas atmes šį ieškinį. Jeigu vis dėlto nuo 1999 metų iki dabar darbuotoja negalėjo kreiptis į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo esant svarbioms priežastims, galimybė šį terminą atkurti būtų reali. Iš laiške nurodytų faktų galima daryti išvadą, jog atleidžiant minėtą darbuotoją iš darbo vis dėlto buvo pažeidimų. Laiško autorė nurodo, jog buvo atleista pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, tačiau nenurodo jokio tos dalies punkto. Šioje dalyje nuo 1999 metų liepos 30 dienos liko 12 punktų, todėl neaišku, pagal kurį ji buvo atleista. Bet kokiu atveju atleidžiant darbuotoją darbdavio iniciatyva (Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnyje kaip tik ir numatytas atleidimas darbdavio iniciatyva), reikia atsižvelgti į pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, jeigu sumažinamas darbuotojų skaičius (dar kartą tenka pabrėžti, jog tai galioja tuomet, jeigu darbuotoja buvo atleista iš darbo dėl sumažinto darbuotojų skaičiaus), kitais atvejais ši taisyklė negalioja. Taigi, mažinant darbuotojų skaičių, pirmiausia reikia palikti tuos asmenis, kurie vieni išlaiko vaikus iki 16 metų arba kitus šeimos narius, pripažintus pirmosios arba antrosios grupės invalidais (laiško autorės sutuoktinis yra antrosios grupės invalidas, tačiau neaišku, ar ji viena tą sutuoktinį išlaiko), tuos, kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai (laiško autorė rašė, jog iki pensijos jai buvo likę tik 7 mėnesiai), taip pat tiems, kurie turi ne mažesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje įmonėje (vėlgi laiško autorė šioje įmonėje dirbo daugiau kaip 10 - net 14 metų). Tačiau šios aplinkybės, suteikiančios pirmenybės teisę likti darbe, galioja tik tuo atveju, jeigu darbuotoja atleista iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies antrą punktą. Kitokiais atvejais minėti pagrindai netaikomi. Taigi jei yra paminėtos sąlygos, o vietoje atleistos darbuotojos paskirta kita darbuotoja neturi išvardintų pirmenybės teisių likti darbe, galima daryti išvadą, jog laiško autorė atleista iš darbo pažeidžiant įstatymus. Todėl galima teigti, jog ji galėtų tikėtis laimėti bylą, jei nebūtų praleidusi ieškininės senaties termino.
