Nėra lengva visame gausiame apie popiežių Joną Paulių II ir jo didybę šiomis dienomis prabilusios minios chore tarti ir savąjį žodį apie šį žmogų, su kuriuo teko užaugti. Apie Bažnyčią vedusį žmogų, be kurio kito tokio paprasčiausiai nebeatsimenu. Apie žmogų, kuris – tvirtinama – keitė pasaulį.
Tačiau visų pirma norisi pasakyti: jis buvo Žmogus. „Štai žmogus“, - tarsi Poncijus Pilotas Jėzui, beveik kasdien tardavo įvairūs žurnalistai ir interesų grupės, viešajai nuomonei ir jos teismui atiduodamos prieštaringas žinias apie jo konservatyvumą arba liberalumą. Ir jis už tai nepyko. Ne, jis pats žengdavo į žiniasklaidos ir viešosios nuomonės teismą bei nuolankiai išklausydavo viską, kas apie jį buvo sakoma. Nes jis buvo Žmogus.
Toks pats žmogus, kaip kad ir kiekvienas iš mūsų. Kažkiek konservatyvus, kažkiek liberalus. Kartais džiaugsmingas, o kartais – susimąstęs ir susirūpinęs. Kalbantis su pasaulio „didžiaisiais“ ir mielai apglėbiantis patį vargingiausią sergantį ar mažutėlį vaiką, visiškai atsitiktinai ropojantį priešais jo akis. Prabildavęs Jungtinių Tautų Organizacijos akivaizdoje ir parašęs laišką vaikams. Tikras Žmogus.
Vertybės tapo jo gyvenimo pagrindu, tačiau beprasmiškos taisyklės – niekuomet. Kodėl popiežius negali nueiti pas žmones? Kodėl jis turi važiuoti neperšaunamais stiklais įrėmintame automobilyje, tars kokiame akvariume? Kodėl popiežius negali duoti interviu žurnalistui? Kodėl jis negali paskambinti į tiesioginę televizijos laidą, taip vos neįvaryti infarkto laidos vedėjui ir neišsakyti savo nuomonės? Kodėl jis turėtų paklusti gydytojams? Juk jis buvo Žmogus.
Ar neatpažįstame šiuose ir panašiuose klausimuose savęs pačių, nenorinčių susitaikstyti su gydytojų priesakais? Ar neatpažįstame savęs, kartais norinčių kiek prasilenkti su beprasmiškomis taisyklėmis? Ar neatpažįstame savęs, nenorinčių klausyti savo mokytojų, bet atidžiai žvelgiančių į gyvenimo pavyzdžius mums rodančius asmenis, kad ir kokie jie bebūtų?
Tad štai ir turėjome popiežių, kuris nusišypsojęs jį saugantiems asmenims pasileisdavo į patį žmonių sūkurį. Štai ir buvome kartu su asmeniu, nenorėjusiu pasislėpti už specialiai pagaminto „papamobilio“ neperšaunamų stiklų. Todėl ir skaitėme šio žmogaus atsakymus į ne visuomet mielus žurnalistų klausimus. Arba netikėtai išgirsdavome jo balsą iš savo televizorių ekranų stebėdami eilinę televizijos laidą, į kurią gali paskambinti kiekvienas žmogus. Nes supratome – jis buvo Žmogus.
Tad pasakykite, - kaip gi galiu ramiai sėdėti namuose ir abejingai stebėti žinias apie tai, kad mano draugo sveikata prasta? Kaip gi galiu negirdomis nuleisti pranešimus apie „saviško“ negalavimą? Ne, negaliu. Važiuoju į ligoninę. Arba pasiimu miegmaišį ir lekiu į Šv. Petro aikštę Vatikane, kad dar kartą pabūčiau su Žmogumi, kuris ne kartą yra buvęs su manimi.
Su tuo Žmogumi, kuris ne vienos svarbios žinios savo gyvenime yra sulaukęs būdamas kartu su savo jaunuoliais baidarėje. Su Žmogumi, kuris kažkada miegojo gretimoje palapinėje. Su Žmogumi, kuris drauge prie laužo dainavo „Laužo šviesą“, galbūt tik lenkišką jos versiją. Kartu su Žmogumi, kuris gretimai mynė dviračio pedalus.
Popiežius Jonas Paulius II skyrė mums savo brangų laiką. Laiką, kurį galbūt galėjo praleisti ir kitaip, sakytume – gal net turiningiau. Galbūt užuot kartu su mumis klausęsis Bob Dylan dainų jis galėjo tas akimirkas skirti politikų įtikinėjimui, kad galiausiai reikia įveikti badą, skurdą ir kitas negandas Dievo Kūrėjo nuostabia sukurtoje Žemėje? Žinoma, kad galėjo ir tai darė. Tik kitu metu. O tą kartą savo laiką jis skyrė mums. Nes buvo Žmogus.
Nes suprato, kad mes esame tie, kurie galime keisti šį pasaulį. Kad mes esame jaunuoliai, galintys priversti politikus mąstyti kitaip ir daryti visų Žemės gyventojų gyvenimą geresnį ne tik ekonomiškai, bet ir dvasiškai. Jis suprato, kad su jaunimu praleistas laikas niekuomet nenueis veltui. Kaip ir laikas, skirtas kiekvienam žmogui.
Mes jautėme, kad tai buvo Žmogus. Nebijantis pasakyti tiesos. Nebijantis pabarti. Nebijantis padrąsinti. Ir – kas visų svarbiausia – darantis tai nuoširdžiai. Ne todėl, kad kokie nors viešųjų ryšių specialistai tai patarė daryti. Bet todėl, kad jo Dievas taip panorėjo.
„Jūsų ieškojau, dabar jūs atėjote pas mane. Ir už tai jums dėkoju“. Šie paskutinieji popiežiaus Jono Pauliaus II ištarti ir viešai persakyti žodžiai yra skirti jo jaunimui. Tam jaunimui, su kuriuo jis buvo kartu visuose žemynuose, visose gausiose savo kelionėse, visose Pasaulio jaunimo dienose. Jis buvo drauge kaip Žmogus.
Ačiū, kad mūsų ieškojai. Ačiū, kad mus suradai. Ačiū, kad parodei, kas yra žmogiškumas. Ačiū, kad su mumis buvai toks paprastas ir savas Žmogus.
