Besitęsiantis prezidento Rolando Pakso skandalas sukėlė įvairias individų, organizacijų ir institucijų reakcijas. Svarbiausias skandalo elementas - garsioji Valstybės saugumo departamento pažyma, pagal kurią viena Seimo komisija prezidentą rado esant pažeidžiamą, o kita vadovauja apkaltos procesui.
Su skandalu susijusios medžiagos yra apstu, ji jau daug kartų žiniasklaidoje minėta ir interpretuota. Todėl dabar nėra reikalo prie jos dar kartą grįžti. Be to, vienoje skiltyje to ir nebūtų galima padaryti. Pagaliau apkaltos procesas nėra pasibaigęs ir, spėju, yra faktų, kurie visuomenei bus atskleisti tik proceso gale, o kada tas galas ateis, šias eilutes rašant dar negalima pasakyti.
Pradėkim reakcijas svarstyti nuo partijų. Už skandalo išsamų tyrimą ir apkaltos procesą pasisakė liberalai centristai, konservatoriai ir socialliberalai. Pastarųjų pirmininkas Artūras Paulauskas sužaidė svarbiausią vaidmenį keturių partijų (minėtų trijų ir socialdemokratų) sprendime pradėti dviejų komisijų darbą kaltinimų R. Paksui pagrįstumą ištirti.
Po Konstitucinio Teismo sprendimo Apkaltos komisija jau yra nutarusi, kad Jurijui Borisovui prezidentas pilietybę suteikė neteisėtai. Taigi jis sulaužė konstitucinę priesaiką bent pagal vieną iš šešių kaltinimų. Yra manančių, kad to ir užtenka R. Paksui atstatydinti. Tačiau komisija nutarė savo veiklą tęsti ir nagrinėti likusius penkis kaltinimus. Jei dar keli jų bus pagrįsti, 85 balsų už valstybės vadovo atstatydinimą surinkimas neturėtų sudaryti didesnių sunkumų. Taip bent atrodo teoriškai, bet praktika gali būti kitokia.
Apkalta yra teisinis ir politinis procesas. Vien teisinių klausimų išsprendimas dar nereiškia, kad prezidentas bus atstatydintas. Ne Konstitucinis Teismas, o tik Seimas tą gali padaryti. Žinoma, Seimui į Konstitucinio Teismo sprendimus nereaguoti nebūtų lengva ir jei taip įvyktų, iškiltų klausimas, ar mes turime tikrą demokratinę santvarką, ką jau kalbėti apie pilietinę visuomenę.
Tarkim, kad iš šešių kaltinimų tik du būtų pripažinti pagrįstais. Kitaip sakant, nors Konstitucijos pažeidimas įvyko, bet jis ne toks šiurkštus, kaip anksčiau manyta. Tokiu atveju R. Pakso likimą lemtų socialdemokratų laikysena, nes socialliberalai, liberalai centristai ir konservatoriai greičiausiai balsuotų už jo atstatydinimą.
Šiandien tegalima spėlioti dėl vienokio ar kitokio socialdemokratų sprendimo ir jų motyvacijos. Jei jie pirmenybę skirs teisiniams argumentams, rezultatas prezidentui bus nepalankus. Tačiau jei politiniams faktoriams bus suteikta tiek pat reikšmės ar net daugiau kaip teisiniams, 85 balsus nebus lengva surinkti.
Vienas iš svarbiausių politinių faktorių gali būti santykiai su koalicijos partneriais socialliberalais. Artūro Paulausko partija prezidentui turbūt nedarys nuolaidų ir tas gali privesti prie konflikto su socialdemokratais, kurie yra “minkštesni” R. Pakso atžvilgiu. Jau dabar sklinda gandai, kad jiems neparėmus apkaltos, valdančioji koalicija gali sugriūti.
Kitas klausimas yra toks: ar socialdemokratams naudingiau palikti pažeistą prezidentą, ar ieškoti dar nežinomo kito. Iki skandalo pradžios jų santykiai su valstybės vadovu, be tam tikrų išimčių, buvo neblogi. Jie tokiais galėtų likti ir po skandalo, tik tada R. Pakso pozicija būtų susilpnėjusi.
Dėl tų pačių balsuotojų kituose Seimo rinkimuose socialdemokratams reikės varžytis su dviem neseniai įkurtomis partijomis: prezidentine Liberalų demokratų ir V. Uspaskicho Darbo partija. Ar prezidento atstatydinimas jiems šiose varžybose padės ar pakenks, dabar sunku pasakyti. Įdomu pažymėti, kad Algirdas Brazauskas neseniai pasisakė prieš populistinius veikėjus ir partijas, turėdamas galvoje Darbo partiją ir galbūt liberalus demokratus.
Negalima atmesti ir galimybės, kad santykiams su socialliberalais pašlijus socialdemokratai gali sudaryti naują valdančiąją koaliciją, į kurią įeitų liberalai demokratai ir apkaltai nepritarusios mažosios Seimo frakcijos. O jeigu Darbo partija, kaip daug kas mano, per kitus Seimo rinkimus gerai pasirodytų, socialdemokratams vėl iškiltų klausimas, ar susidėti su populistinėms partijoms siekiant išlikti valdžioje.
Žinomų asmenų reakcija į skandalą yra dar įdomesnė. Tarp prezidento šalininkų randame integracijos į Vakarus oponentų, Lukašenkos garbintojų, stiprios tvarkos rėmėjų, antisemitinių pareiškimų autorių bei išsigelbėjimo Rytuose ieškotojų. Jie daugeliu atžvilgių vienas nuo kito skiriasi, bet yra ir tam tikrų jungiančių faktorių. Beveik visus galima apibūdinti kaip prieš tariamąjį elitą kovojančius, su naująja sistema nesusitaikiusius, milžiniško “ego” apgaubtus asmenis: pavilionius, veselkas, terleckus, šustauskus, petkevičius, mažonus, gajauskaites ir kitus panašius veikėjus. Politiškai jie atstovauja radikaliajai kairei ir radikaliajai dešinei, bet kas jiems turbūt svarbiausia - kad prezidento gynyba suteikia galimybę atkreipti visuomenės dėmesį į save. Ir dar ne bet kaip, o kaip kovotojui už teisingumą ir demokratiją.
Tačiau pati įdomiausia reakcija vyksta išeivijoje. Ypač tarp vadinamųjų antrabangių. Čia patys triukšmingiausi R. Pakso gynėjai beveik išimtinai yra ideologinėje dešinėje. Tie, kurie prieš trisdešimt metų išeivijos liberalus kaltino dėl kontaktų su okupuota tauta, kabinėdami jiems komunistų suvedžiotų naivuolių, retsykiais net tėvynės išdavikų etiketes. Dabar kai kurie jų aistringai gina prezidentą, kuris dėl ryšių, daugiausiai per patarėjus, konsultantus ir finansinius rėmėjus, su Lietuvą destabilizuoti bandančiomis rusiškomis mafijozinėmis ir specialiųjų tarnybų dominuojamomis organizacijomis, yra paskelbtas pažeidžiamu valstybės vadovu. Vis dėlto Pakso gynėjai išeivijoje jį mato tiktai kaip nuskriaustą, nesuprastą, tautines vertybes saugantį, antikosmopolitišką prezidentą.
Peršasi išvada, kad kuo daugiau rusiškos įtakos, tuo geriau tautiškumui, bent tokiam, koks yra prezidento propaguojamas.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
