Pagaliau rinkimų maratonas baigėsi! Vieni kelia šampano taures, kiti - liūdnai šypsosi. Interneto forumuose vieni kitus tebekeikia buvusių kandidatų šalininkai. Tačiau rinkiminės konspiracijos labai lengvai gali virsti prezidentinėmis. Aišku, Valdo Adamkaus gyvenimas konspiratoriams nedėkingas. Tačiau Rolandas Paksas paliko tiek paslaptingų pėdsakų, kad jau dabar galima knygas rašyti!
Paminėsiu tik keletą. Nieko atrasti neketinu. Visa tai daug kartų minėta žiniasklaidoje. Tad šios paslaptys - viešos. Būtent tokios konspiracijoms geriausiai ir tinka.
Labiausiai migloti prezidento finansiniai reikalai. Kalbos apie tai, kad Rolando Pakso rinkiminės kampanijos finansiniai šaltiniai neaiškūs, netilo iki paskutinės akimirkos. Spėju, kad dabar, kai Paksas tapo prezidentu, jos tikrai išgaruos. Tokia ta mūsų realybė - kai tik asmuo tampa aukštu pareigūnu, jis tampa švarus.
Juk ne šiaip sau didžiosios Lietuvos partijos, porą savaičių tėvynę gąsdinusios Pakso šmėkla, po rinkimų iškart tai pamiršo ir suskubo dievagotis, kad bendradarbiauti nebus sunku. Partijoms tenka prikąsti liežuvius, nes prezidento rinkimus jos pralaimėjo. Didžiųjų partijų kandidatai ne tik nepateko į antrąjį turą, bet ir jų rekomendacijų šiame etape niekas neklausė. TV žurnalistai rinkimų naktį nuolat kartojo - jei partijų elektoratas būtų balsavęs už Adamkų, šis būtų gavę beveik visus galimus balsus.
Ši padėtis mus veda prie kitos Rolando Pakso paslapties, taip pat pamėgtos žurnalistų. Kas stovi už Pakso nugaros? Pas mus tokius klausimus labai mėgstama pateikti. Jis yra pats populiariausias konspiratorių-mėgėjų ginklas. Net ir nepagrįstas, toks įtarimas visuomet sukelia nemalonų drebulį.
Taigi kas stovi už Rolando Pakso? Dauguma vakarykščių Pakso priešininkų tuoj pat pakeitė kalbos toną. Argi tai nėra pats geriausias įrodymas, jog kažkas vis dėlto stovi! Politikoje kaip tarp vilkų - jauną vilką visi puola. Tačiau kai tik jis parverčia ant menčių gaujos vadą, ką tik jį skriaudę kolegos tuoj pat puola laižyti jam letenų. Politikoje galioja panašus principas. Jeigu žiosi prieš nugalėtoją, greitai turėsi ieškotis kito darbo, o tavo užpakalis jau niekada nepajus malonaus kokios nors organizacijos kėdės minkštimo.
Dar vienas įdomus punktas - ekstremistinis Pakso būdas. Ypatingais kraštutinumais šis politikas iki šiol nepasižymėjo. Visi jo nuotykiai lengvai įsiterpdavo į normalią Lietuvos politinę atmosferą. Jis buvo vienas iš daugelio beveidžių veikėjų, mėginąs išsiskirti politikoje nereikšmingais sugebėjimais - pilotuoti lėktuvą ir motociklą.
Tačiau rinkiminė Rolando Pakso propaganda davė mums konkretesnį vaizdą. Reklamos terminais tariant, buvo sukurta aiški prekinio ženklo asmenybė, pagrįsta ryškiomis emocijomis. Ir versle, ir politikoje sėkmingai sulipdyta prekinio ženklo asmenybė (arba “siela”) paprastai lemia jo šuolį į savo kategorijos lyderių būrį.
Jau ne kartą minėta, kad šiuose rinkimuose tai padaryti pavyko tik Paksui. Štai dėl ko jis susilaukė tiek pagiežos iš konkurentų. Normalioje valstybėje apie tai niekas nekalbėtų - mat padorų savo įvaizdį politikui sukurti ir rinkėjams pristatyti yra būtinybė, o ne privalumas ar išimtis.
Rolandas Paksas vadintas populistu, demagogu, naciu, fašistu. Paskutiniai epitetai rimčiausi. Aišku, nacis ir fašistas nėra tas pats. Bet kam tai rūpi? Fašizmą išrado italai, o “nacis”, vadovaujantis logika, turėtų būti vokiečių sugalvoto ilgo žodžio “nacionalsocialistas” trumpinys. Prisiminta net tai, kad Hitleris taip pat reklamavosi skraidydamas lėktuvu. Tačiau Hitleris, atrodo, tiesiog jautė silpnybę technikai.
Rolandui Paksui teko rimčiau paplušėti. Sakoma, jog Hitleris buvo radijo epochos politikas. Iš radijo imtuvo sklindantis jo balsas įtikindavo. Tačiau jam nereikėjo rūpintis išvaizda - televizijos dar nebuvo. Sakoma, Hitleris niekuomet nebūtų laimėjęs rinkimų, jei jam būtų tekę pasirodyti per TV.
Pakso malūnsparnis greičiau atsirado kaip vieno iš Rolando personažų - Paksas lakūnas - loginis tęsinys. Lyginti Paksą su Hitleriu yra juokinga ir mėgėjiška. Būtent dėl to ši linija yra dar viena ideali konspiracija.
Man teko išgirsti tik vieną komentatorių minint antrąją, daug įdomesnę šios paralelės pusę. Rimvydas Valatka vienoje TV laidų paminėjo svarbiausią šių rinkimų pamoką: tradicinėms partijoms laikas mokytis kultūringo populizmo. Antraip jos niekuomet nepasipriešins demagogams, šaudančiais daug didesnio kalibro sviediniais. Klasikinės partijos rūpinasi munduro švara, tradicijomis ir beviltiškai pralaimi rinkimus. Jų švelnų veblenimą girdi tik jie patys ir inteligentiška mažuma.
Apie tai pirmą kartą pagalvojau seniai, kai Lietuvoje šia problema nė nekvepėjo. 1996-aisiais sėdėjau Prancūzijoje ir studijavau Veimaro Vokietijos istoriją. Šioji baigėsi tais nelaimingais Hitlerio laimėtais rinkimais. Tačiau tai nebuvo vienintelė sensacija. Keletas tradicinių, didžiausių Vokietijos partijų kartu nesurinko nė 10 proc. balsų. Vokietijos politinė tradicija pralaimėjo dėl tos pačios priežasties, kuri lėmė ir mūsų politikos lyderių fiasko - jie nesuvokė, kad politika prakalbo nauja kalba.
Taigi padėtis nėra tokia jau bloga. Vietoj krištolinio Adamkaus, kuriam galima priekaištauti nebent dėl to, kad per anksti gimė, mes gavome nuobodžiauti neleisiantį prezidentą. O po 5 metų Rolando Pakso laukia tas pats likimas - pasaulinės politikos tendencijos nėra mums tokios palankios, kad per tiek laiko Lietuvoje eilinių piliečių gyvenimas radikaliai pasikeistų į gerąją pusę.
Per 5 metus dauguma gyventojų pamiršta, jog kadaise politiką mylėjo už tai, dėl ko dabar jo nekenčia. Anų laikų privalumai šiandien virsta trūkumais. Tačiau ir kiti rinkimai dar nieko ypatingo mums nežada. Matematika čia paprasta - amžiaus cenzas tuomet dar neleis į prezidento kėdę pretenduoti iš tikro naujos kartos politikams.
Tik 2012 metais mes galime prezidento rinkimuose išvysti politiką, kuris Sąjūdžio laikais dar buvo paauglys. Taigi skaitykime laikraščius, žiūrėkime TV, sekime kiekvieną naujo prezidento žingsnį ir ramiai laukime tikrųjų permainų epochos.
[email protected] - šį kartą manasis adresas kaip niekad tinka teksto nuotaikai. Parašykite!
